Šių metų gegužės 19 d. popiežius Pranciškus susitiko su Europos jėzuitų kultūros žurnalų vyr. redaktoriais. Visas pokalbis skelbiamas Vokietijos jėzuitų žurnale „Stimmen der Zeit“, Italijos žurnale „La civilta cattolica“ ir Šveicarijos jėzuitų žurnale „Choisir“. Čia pateikiame pokalbio ištrauką, kurioje popiežius atsako į klausimus apie jėzuitų leidinių misiją ir karą Ukrainoje.
„Sveiki atvykę! Matote? Sėdžiu savo naujame Sedia Gestatoria soste“, – juokauja popiežius, užsimindamas, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdi dėl kelio skausmų. Pranciškus asmeniškai pasveikino kiekvieną iš dešimties Jėzaus Draugijos Europos kultūros žurnalų vyriausiųjų redaktorių Apaštališkųjų rūmų privačioje bibliotekoje: t. Stefan Kiechle iš „Stimmen der Zeit“ (Vokietija), Lucienne Bittar iš „Choisir“ (Šveicarija), t. Ulf Jonsson iš „Signum“ (Švedija), t. Jaime Tatay iš „Razón y fe“ (Ispanija), t. José Frazão Correia iš „Brotéria“ (Portugalija), t. Paweł Kosiński iš „Deon“ (Lenkija), t. Arpad Hovarth iš „A Szív“ (Vengrija), Robert Mesaros iš „Viera a život“ (Slovakija), Frances Murphy iš „Thinking Faith“ (Jungtinė Karalystė) ir t. Antonio Spadaro iš „La Civiltà Cattolica“ (Italija). Trys redaktoriai buvo pasauliečiai, iš jų – dvi moterys (Šveicarijos ir Anglijos žurnalų redaktorės). Kiti – jėzuitai. Susitikimas su popiežiumi buvo įžanga į vėliau vykusį trijų dienų metinį susitikimą. Audiencijoje taip pat dalyvavo Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa. „Kalbos nesu parengęs, – pradėjo popiežius, – todėl, jei norite, galite užduoti klausimus. Jei kalbėsimės, mūsų susitikimas bus turiningesnis.“
Šventasis Tėve, dėkoju už šį susitikimą. Koks yra Jėzaus Draugijos žurnalų tikslas ir misija? Ar norite pavesti mums kokią nors misiją?
Nėra lengva pateikti aiškų atsakymą. Apskritai manau, kad kultūros žurnalo misija yra bendrauti. Vis dėlto pridurčiau, kad reikia bendrauti kuo asmeniškiau, neprarandant ryšio su tikrove ir žmonėmis, „akis į akį“. Turiu galvoje, kad nepakanka vien perteikti idėjas. Reikia perteikti idėjas, kylančias iš patirties. <...>
Paimkime erezijų pavyzdį, nesvarbu, ar jos teologinės, ar žmogiškos, nes yra ir žmogiškų erezijų. Mano nuomone, erezija atsiranda tada, kai idėja yra atsieta nuo žmogiškosios tikrovės. Štai kodėl kažkas yra pasakęs – Chestertonas, jei teisingai pamenu, – kad erezija yra išprotėjusi idėja. Ji „išprotėjo“, nes prarado žmogiškąsias šaknis.
Jėzaus Draugija neturi būti suinteresuota vien tik abstrakčių idėjų perteikimu. Daug svarbiau per idėjas ir apmąstymus perteikti žmogaus patirtis. Idėjos yra aptariamos. Diskusija – gerai, bet man to nepakanka. Turi būti įžvelgiama žmogiškoji tikrovė. Įžvalgumas yra tai, kas iš tiesų svarbu. Jėzuitų leidinių užduotis negali būti tik diskusija, visų pirma jie turi vesti į įžvalgą, kuri virstų konkrečiais veiksmais. <...>
Beje, abstrakčių idėjų apie žmogų reiškinys yra labai senas. Tai būdinga dekadentinei scholastikai, grynųjų idėjų teologijai, kuri buvo visiškai nutolusi nuo išganymo tikrovės, taigi – susitikimo su Jėzumi Kristumi. Todėl kultūros žurnalas turi dirbti su tikrove, kuri visada yra pranašesnė už idėją. O jei tikrovė piktinanti, tuo geriau.
Neseniai susipažinau su organizacija Gruppo Santa Marta, kuri nagrinėja skandalingą prekybą žmonėmis. Tai mus jaudina, paliečia ir nepaleidžia. Abstrakčios idėjos apie žmonių pavergimą nieko nejaudina. Turime pradėti nuo patirties ir kalbėti apie ją. <...>
Jėzaus Draugija yra ir Ukrainoje, kuri priklauso mano provincijai. Mes susiduriame su agresyviu karu. Apie tai rašome savo žurnaluose. Kaip patartumėte pranešti apie šią situaciją, kurią dabar išgyvename? Kaip galime prisidėti prie taikios ateities?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime atsisakyti įprastos „Raudonkepuraitės“ sampratos: Raudonkepuraitė – gera, o vilkas – piktadarys. Čia nėra abstrakčių metafizinių gerųjų ir blogųjų. Atsiranda kažkas globalaus; tai turi tarpusavyje persipynusių elementų. Likus keliems mėnesiams iki karo pradžios, susitikau su vienos valstybės vadovu, išmintingu žmogumi, kuris mažai kalba, bet yra labai išmintingas. Po pokalbio apie dalykus, apie kuriuos norėjo pasikalbėti, jis man pasakė, kad yra labai susirūpinęs dėl NATO plėtros. Paklausiau, kodėl, o jis atsakė: „Jie loja prie Rusijos durų ir nesupranta, kad rusai yra imperialistai ir neleidžia jokiai svetimai jėgai prie jų prisiartinti.“ Jis baigė žodžiais: „Situacija gali privesti prie karo.“ Tai buvo jo nuomonė. Vasario 24 d. prasidėjo karas. Šis valstybės vadovas atpažino būsimų įvykių ženklus.
Matome, kaip brutaliai ir žiauriai šį karą kariauja rusų pasitelkti kariai, dažniausiai samdiniai. Rusai mieliau siunčia čečėnus, sirus ir samdinius. Tačiau kyla pavojus matyti tik siaubingus dalykus ir nepastebėti visos dramos, vykstančios už šio karo, kuris galbūt tam tikra prasme buvo išprovokuotas arba kuriam nebuvo užkirstas kelias. Matau susidomėjimą ginklų bandymais ir pardavimu. Labai dėl to liūdna, bet akivaizdu, kad būtent tai ir yra svarbiausia.
Kai kas man pasakytų: „Bet juk Jūs – už Putiną!“ Ne, nesu. Taip sakyti reikštų supaprastinti dalykus ir nebūtų tiesa. Aš paprasčiausiai nepritariu tam, kad visas kompleksiškumas būtų susiaurintas iki skirstymo į geruosius ir bloguosius, negalvojant apie šaknis ir interesus, kurie yra labai kompleksiški. Matydami Rusijos kariuomenės žiaurumą, neturime pamiršti problemų ir bandyti jas išspręsti.
Tiesa ir tai, kad rusai manė, jog viskas baigsis per savaitę. Tačiau jie apsiskaičiavo. Jie susidūrė su drąsia tauta, kuri kovoja už išlikimą ir kurios istorija paženklinta kovomis.
Taip pat turiu pridurti, kad į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, žvelgiame taip, nes tai yra arčiau mūsų ir labiau paliečia mūsų jausmus. Tačiau yra ir kitų, tolimų šalių, prisiminkime kai kurias Afrikos dalis – Šiaurės Nigeriją, Šiaurės Kongą, kur karas tebevyksta ir niekam tai nerūpi. Prisiminkite Ruandą prieš 25 metus. Prisiminkite Mianmarą ir rohinjus. Visame pasaulyje vyksta karas. Prieš kelerius metus man kilo mintis, kad išgyvename Trečiąjį pasaulinį karą dalimis. Taigi šiandien man prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas. Ir tai turėtų priversti mus susimąstyti. Kas nutiko žmonijai, kuri per vieną šimtmetį patyrė tris pasaulinius karus? Pirmąjį karą išgyvenu prisimindamas savo senelį prie Pjavės upės. Vėliau – antrasis, o dabar – trečiasis. Ir tai yra blogai žmonijai, tai – nelaimė. Reikia nepamiršti, kad per vieną šimtmetį kilo trys pasauliniai karai, ir kokia prekyba ginklais dėl to vyko!
Vos prieš kelerius metus buvo minimos [sąjungininkų] išsilaipinimo Normandijoje metinės. Daugelis valstybių ir vyriausybių vadovų šventė pergalę. Niekas neprisiminė tūkstančių paplūdimyje žuvusių jaunų žmonių. Kai 2014 m. nuvykau į Redipuliją, kur buvo minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis, – sakau tai asmeniškai – verkiau, kai pamačiau žuvusių karių amžių. Po kelerių metų, kai lapkričio 2 d. nuvykau į Ancijų – kiekvieną lapkričio 2 d. lankausi kapinėse, – ten taip pat verkiau matydamas kritusių karių amžių. Praėjusiais metais nuvykau į Prancūzijos kapines; ten palaidoti vyrai – krikščionys ar musulmonai, nes prancūzai į kovą siuntė vyrus ir iš Šiaurės Afrikos, – taip pat yra 20-ies, 22-ejų, 24-erių metų jaunuoliai.
Kodėl jums tai sakau? Nes noriu, kad jūsų žurnaluose būtų nagrinėjama žmogiškoji karo pusė. Noriu, kad jūsų žurnaluose būtų nagrinėjama žmogiškoji karo drama. Labai svarbu pateikti geopolitinių svarstymų ir nuodugnių analizių. Jūs turite tai daryti, nes tai jūsų užduotis. Tačiau taip pat stenkitės perteikti žmogiškąją karo dramą. Žmogiškąją tų kapinių dramą, žmogiškąją Normandijos ar Ancijaus paplūdimių dramą, žmogiškąją dramą moters, į kurios duris pasibeldžia paštininkas ir įteikia laišką su padėka už tai, kad padovanojo tėvynei sūnų, kuris yra tėvynės didvyris... o ji lieka viena. Mąstymas apie tai labai padėtų žmonijai ir Bažnyčiai. Pateikite savo socialinius ir politinius apmąstymus, bet nepamirškite ir žmogiškųjų karo apmąstymų .
Grįžkime prie Ukrainos. Kiekvieno širdis yra atvira pabėgėliams, ukrainiečiams migrantams, tarp kurių daugiausia moterų ir vaikų. Vyrai lieka kovoti. Praėjusią savaitę į audienciją atėjo dvi Azovo plieno gamykloje atsidūrusių Ukrainos karių žmonos ir paprašė užtarti juos gelbstint. Visi esame labai jautrūs tokioms dramatiškoms situacijoms. Šios moterys turi vaikų, jų vyrai ten kariauja. Tai – jaunos moterys. Tačiau klausiu savęs: kas nutiks, kai entuziazmas padėti sumažės? Kas pasirūpins šiomis moterimis, kai padėtis atvės? Turime žvelgti toliau, ne tik į konkrečią akimirką, ir ieškoti būdų, kaip šiems žmonėms padėti, kad jie netaptų prekybos žmonėmis aukomis ir nebūtų išnaudojami, nes „grifai jau suka ratus“.
Ukraina gerai pažįsta vergovės ir karo tikrovę. Tai turtinga šalis, kuri buvo nuolat dalijama, suskaldyta tų, kurie norėjo ją užvaldyti, kad galėtų išnaudoti. Susidaro įspūdis, tarsi istorija būtų nulėmusi, kad Ukraina bus didvyriška šalis. Toks didvyriškumas liečia mūsų širdis. Didvyriškumas neatsiejamas nuo švelnumo! Įsiveržę pirmieji jaunirusų kariai (vėliau rusai atsiuntė samdinių), buvo pasiųsti į „karinę operaciją“ ir nežinojo, kad eina į karą; kai jie pasidavė, jais rūpinosi s ukrainiečių moterys. Didelis žmogiškumas, didelis švelnumas. Drąsios moterys. Narsi tauta. Tauta, kuri nebijo kovoti. Darbšti ir drauge savo šalimi besididžiuojanti tauta. Šiuo metu turėtume žvelgti į ukrainiečių tapatybę. Būtent toks didvyriškumas mus ir jaudina. Labai noriu pabrėžti: Ukrainos tautos didvyriškumas. Tai, ką šiuo metu matome, yra pasaulinio karo, pasaulinių interesų, prekybos ginklais ir geopolitinio savinimosi situacija, kuri didvyrišką tautą paverčia kankine.
Norėčiau pridėti dar vieną dalyką. Turėjau keturiasdešimties minučių pokalbį su patriarchu Kirilu. Pirmoje dalyje jis perskaitė man pareiškimą, kuriame nurodė priežastis, pateisinančias karą. Kai jis baigė, įsiterpiau ir pasakiau jam: „Broli, mes nesame valstybės klerkai, mes esame žmonių ganytojai.“ Birželio 14 d. turėjau su juo susitikti Jeruzalėje ir aptarti mūsų reikalus. Tačiau dėl karo abipusiu sutarimu nusprendėme atidėti susitikimą vėlesniam laikui, kad mūsų dialogas nebūtų klaidingai suprastas. Tikiuosi susitikti su juo rugsėjo mėnesį Kazachstane vyksiančiame [Pasaulio religijų] susitikime. Manau, kad galėsiu pasisveikinti ir trumpai su juo pasikalbėti kaip sielovadininkas.