T. Mindaugas Malinauskas SJ, žurnalas „Artuma“
Popiežiaus maldos intencija spaliui: „Melskimės, kad psichikos sveikatos sielovada įsitvirtintų visoje Bažnyčioje, padėtų įveikti stigmą ir diskriminaciją sergančių psichikos ligomis žmonių atžvilgiu“
Atrodo, kad mūsų šalyje tampa įprasta kreiptis į specialistus dėl savo psichikos sveikatos ir sulaukti pagalbos. Prisimenu, jaunystėje draugas pasidalijo su kitais, kad lankosi pas psichologą. Buvo visokių reakcijų. Net girdėjosi: „Psichas“. Atrodė, kad tokių problemų negalima turėti ir viešinti – tai tiesiog nereikalingas ir nesuprantamas „kažkas“. Bet juk visi daugiau ar mažiau serga, o sergantiesiems reikia visavertės integracijos. Svarbiau, ar žmogus ieško ir randa pagalbą.
Susidūrimas su savo ar kito liga visada yra krizė. Bet jai nėra lemta baigtis tik blogai. Šv. Pranciškus susirgo ir negalėjo siekti savo tikslų, tačiau vėliau, apkabinęs raupsuotąjį, pradėjo šventėjimo kelią. Šv. Ignacas buvo sužeistas mūšyje, vėliau patyrė gilų išsekimą ir atsivėrė laisvinančiai Dievo malonei. Juos abu palydėjo geri žmonės. O vėliau jie abu tapo daugelio žmonių visapusiško sveikimo vedliais.
Kai reikia prisiminti, prie kokio Dievo artinuosi, atsigręžiu į Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu. <...>, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 28–29). Tai padeda man atsitiesti, nuvaikyti spontaniškai kylančias baimes ir nerimą, o svarbiausia – atrasti viltį. Viltis padeda net ligą ar nesėkmę pamažu priimti kaip Dievo veikimo erdvę ir gyvenimo mokyklą.
Geriau suprasti popiežiaus intenciją padeda ir jo paties mintys. Lankydamasis psichiatrijos ligoninėje Leonas XIV kalbėjo apie nematomas žaizdas, kurias žmonės nešiojasi savyje, ir apie artimuosius, ne visada žinančius, kaip suprasti ligonį ir jam padėti. Popiežius pritarė ligoninės direktoriaus teiginiui, kad iš tiesų didi visuomenė neslepia savo silpnybių, bet apgaubia jas meile. Todėl sergantis žmogus pirmiausia turi būti priimtas toks, koks yra, lydimas sveikimo kelyje, o jo trapumas – gerbiamas. Psichikos liga negali tapti priežastimi žmogų atstumti, gėdinti ar laikyti mažiau vertingu (Leonas XIV, kalba Malabe, 2026 m. balandžio 21 d.).
Tačiau rūpestis psichikos sveikata negali apsiriboti vien gydymu. Medicina, psichologija ir neuromokslai yra būtini, tačiau žmogui taip pat reikia prasmės, artimų santykių, vidinio gyvenimo ir vilties. Kai žmogus iš naujo atranda, kad jo gyvenimas yra vertingas, kad jis yra mylimas ir reikalingas, gali gimti viltis, palaikanti net labai sunkiomis akimirkomis. Todėl šeimos, sveikatos priežiūros darbuotojai, ugdymo įstaigos ir religinės bendruomenės turi mokytis veikti kartu (Leonas XIV, kalba tarptautinės konferencijos Vilties žemėlapiai regioninei švietimo darbotvarkei: psichikos sveikata, skaitmeninės technologijos ir švietimas dalyviams, 2026 m. gegužės 30 d.).
Ypač svarbu, kad Bažnyčia neaiškintų psichinės kančios vien tikėjimo stoka ar silpnumu. Šio skausmo nereikėtų nutylėti ar sudvasinti, laikant jį tiesiog Dievo valia. Kenčiančiam žmogui reikia ne skubotų paaiškinimų, o žmogaus, kuris būtų šalia, išklausytų, padėtų ieškoti pagalbos ir nepaliktų vieno.
Kristus pats priėmė žmogaus kančią ir vienatvę, todėl tikėjimas pirmiausia liudija Dievą, kuris nepalieka kenčiančio žmogaus (plg. Leonas XIV, maldos vigilija Barselonoje, 2026 m. birželio 9 d.).
