T. Mindaugas Malinauskas SJ, žurnalas „Artuma“
Popiežiaus maldos intencija kovui: „Melskimės, kad tautos žengtų veiksmingus nusiginklavimo žingsnius, ypač branduolinio nusiginklavimo link, kad pasaulio lyderiai rinktųsi dialogo ir diplomatijos, o ne smurto kelią“.
Šiai maldos intencijai ypač tinka popiežiaus Leono XIV žinia šių metų Pasaulinei taikos dienai, kurią pradeda Prisikėlusiojo pasveikinimu: „Ramybė jums!“ Jis pabrėžia, kad tai nėra tik mandagus palinkėjimas, bet gyva Dievo dovana, galinti perkeisti žmogų ir visą tikrovę, kylančią iš besąlyginės Dievo meilės.
Jėzaus kelias buvo nesmurtinis, nors daugeliui kėlė nerimą. Todėl popiežius drąsiai teigia: „Prisikėlusio Jėzaus taika yra beginklė, nes tokia buvo Jo kova konkrečiomis istorinėmis, politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis.“ Krikščionys kviečiami šią naujovę liudyti pasauliui net pripažįstant istorines klaidas, kai Bažnyčia pati buvo įsivėlusi į smurto logiką.
Popiežius pastebi, kad šiandien santykiai tarp tautų grindžiami ne teise ir pasitikėjimu, bet baime ir jėga. Augančios karinės išlaidos, militarizuotas švietimas ir grėsmės retorika ugdo kultūrą, kurioje karas laikomas „normaliu“ sprendimu.
Atsakas į tai, pasak Leono XIV, yra dialogas. Remdamasis Augustinu, jis teigia: „Tikras taikos mylėtojas myli ir taikos priešus.“ Tikrasis kelias nėra konfrontacija, bet klausymasis, derybos ir susitikimas. Dialogas visais lygmenimis yra veiksmingiausias kelias. Ypač popiežiui nerimą kelia dirbtinio intelekto naudojimas kare, kai sprendimai dėl gyvybės ir mirties perduodami mašinoms – tai jis vadina pavojinga išdavyste humanizmui.
Toliau Leonas XIV kalba apie „nuginkluojančią“ taiką, kylančią iš Evangelijos. Jis primena, kad Dievas tapo bejėgiu kūdikiu. Būtent vaikų, silpnųjų ir pažeidžiamųjų trapumas sukrečia širdis ir kviečia atsiversti. Remdamasis Jonu XXIII, popiežius primygtinai teigia, kad nusiginklavimas turi pasiekti žmonių sielas. Be vidinio atsivertimo jokie politiniai susitarimai nebus tvarūs.
Žinioje popiežius griežtai pasisako prieš tikėjimo naudojimą politinėms kovoms ir smurtui teisinti: „Tikintieji turi aktyviai, pirmiausia savo gyvenimu, paneigti šias šventvagystės apraiškas, temdančias Šventąjį Dievo Vardą.“ Todėl jis ragina ugdyti maldą, dvasingumą, ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, kad kiekviena bendruomenė taptų „taikos namais“, kur mokomasi atleisti, klausytis ir gyventi teisingumu.
Kartu Leonas XIV pabrėžia politinę atsakomybę. Taika neatsiranda savaime – ji reikalauja brandžios diplomatijos, tarptautinės teisės ir pasitikėjimo. Valstybių vadovai turi siekti santykių, „grindžiamų pasitikėjimu ir nuoširdžiomis derybomis“, o ne jėgos demonstravimu.
Leonas perspėja, kad jei geriausias būdas valdyti žmones – skleisti neviltį, tokiai strategijai būtina priešintis vystant aktyvią pilietinę visuomenę, atsakingų sambūrių formas, nesmurtinį dalyvavimą, solidarumą ir atstatomąjį teisingumą.
Baigdamas žinią, Leonas XIV kiekvieną kviečia „pradėti savo širdies, proto ir gyvenimo nusiginklavimą, į kurį Dievas netrukus atsakys, išpildydamas savo pažadus.“
Visa žinia liudija, kad Leono XIV vizijoje taika nėra silpnumas ar naivumas. Tai drąsus evangelinis kelias, reikalaujantis atsivertimo, dialogo ir pasitikėjimo. Tai kelias, kuriame ginklų logika pakeičiama širdies atsinaujinimu, o baimė – viltimi. Taika nėra utopija, bet kelias, kuriuo žmonija yra kviečiama eiti jau dabar.
