T. Mindaugas Malinauskas SJ, žurnalas „Artuma“
Popiežiaus maldos intencija gegužei: „Melskimės, kad kiekvienas – nuo didžiųjų gamintojų iki paprastų vartotojų – įsipareigotų vengti maisto švaistymo ir kad visi žmonės turėtų galimybę gauti kokybiško maisto.“
Jėzus pasakojo apie Karalių, laiminantį tuos, kurie suteikė maisto jo stokojusiesiems ir taip pasitarnavo pačiam Jėzui. Tie, kurie tarėsi galį „patarnauti“, jei tik būtų „žinoję“ to svarbą, buvo pavaryti šalin. Pasilenkti prie stokojančio ir išvysti jame patį Karalių Jėzų ar nors Jo mažiausiąjį brolį (bet vis tiek – Princą!) yra deramas atsakas. Neužmerkti akių prieš tikrą stoką, o tuo labiau sureaguoti į ją deramai, savaime neišeina. To mokomasi nuolat mažuose sprendimuose, kurie, pasirodo, įgauna didelę reikšmę didingoje Dangaus akivaizdoje. Gyvename globaliame pasaulyje, kur kiekviena krizė nuvilnija per visą Žemės rutulį ir paliečia daugybę sričių. Galima matyti, kaip kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose didina bado riziką pažeidžiamiausiose šalyse.
2025 m. spalio 16 d. Leonas XIV JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos būstinėje kvietė žvelgti į badą ir maisto švaistymą kaip į gilų žmogaus orumo, sąžinės ir atsakomybės klausimą. Alkis nėra nei neišvengiamas likimas, nei vien statistinis rodiklis: už kiekvieno skaičiaus slypi konkretūs žmonės. Todėl kova su badu prasideda nuo moralinio pabudimo ir suvokimo: „Kenčiantieji nėra svetimi. Jie yra mano broliai ir seserys.“ Taip pat pabrėžė, kad maisto saugumas turi būti ginamas kaip „pamatinė žmogaus teisė, o ne privilegija“.
Atsakomybė už maisto stygių, neteisingą paskirstymą ir švaistymą tenka ne tik politikams ar ekonomikos veikėjams. Ji tenka visiems: valstybėms, institucijoms, bendruomenėms, šeimoms ir kiekvienam žmogui. Todėl per maža kalbėti apie solidarumą – jį būtina įkūnyti kasdienybėje, politikoje ir ekonomikoje konkrečiais sprendimais bei tikrais įsipareigojimais, kad visi galėtų gauti pakankamai kokybiško maisto.
Šioje kalboje labai aiškiai susiejami badas ir taika. Alkis auga ten, kur viešpatauja karas, prievarta, neteisybė. Maistui tapus spaudimo ar konflikto priemone, pažeidžiama pati teisė į gyvybę. Todėl visų aprūpinimas maistu yra ne tik socialinis, bet ir taikos kūrimo darbas.
Popiežius ragina keisti mąstymą ir gyvenimo būdą – atsisakyti abejingumo, švaistymo ir tokio vystymosi modelio, kuriame pelnas iškeliamas aukščiau žmogaus. Kristaus žodžiai „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37) šiandien suskamba visiems.
Apaštališkajame paraginime apie meilę vargšams Dilexi te popiežius primena, kad rūpestis maistu kyla ne vien iš socialinio teisingumo ar humanitarinės pareigos, bet iš susitikimo su pačiu Kristumi vargstančiajame. Vadinasi, dėmesys alkstančiajam nėra tik labdaros klausimas – tai tikro tikėjimo ir garbinimo išbandymas. Skurdas yra ir vandens, teisių, balso, orumo, erdvės, laisvės trūkumas. Todėl atsakas turi būti ne tik pagalba maistu, bet ir gilesnis mąstysenos, santykio su žmogumi ir visuomenės prioritetų pokytis.
Jėzau, Gyvybės Duona, mokyk mane nešvaistyti Tavo dovanų, dalytis su stokojančiaisiais ir atpažinti Tave alkstančiame brolyje. Duok jautrią širdį, kad mano maži kasdieniai sprendimai padėtų daugiau dalytis duona, gailestingumu ir labiau branginti taiką. Amen.
