• Nuotr. Vivian Richard. 2021 m. Vatikano prakartėlių paroda
1 / 1

Plokščias vaizdas mūsų netenkina

Šiuo kalėdiniu laikotarpiu žvelgėme į Dievo veidą, kuris tapo regimas Betliejuje. Štai Evangelijoje sakoma: „pradžioje buvo Žodis... Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Vadinasi, tas žodis tapo matomas, regimas, apčiuopiamas. Manau, kad dauguma iš jūsų savo namuose turite Dievo veido – Kristaus – paveikslą ar ikoną. Gal dažnai į jį pažvelgiate, su jame vaizduojamu asmeniu bendraujate, jam meldžiatės? Gal jo atvaizdą laikote ant savo rašomojo stalo ar esate pasikabinę ant sienos ar tiesiog įdėję į knygą ar sąsiuvinį? Iš tiesų, mes norime matyti Dievo veidą, trokštame, kad Jis į mus žvelgtų. Štai 67 psalmėje sakoma: „Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus ir tešviečia mums jo veidas...“ (Ps 67, 2–3).

Ne kas kita, o veidas atskleidžia asmenį, atspindi asmens jausmus, mintis, širdies nusiteikimus. Bendraudami nuotoliniu būdu, įsijungiame kompiuterio kamerą, kad mus matytų, kad išreikštume palankumą, dalyvavimą. Jeigu to nepadarome, kitiems gali atrodyti, kad nepasitikime, nenorime bendrauti, pasirodyti kokie esame. Dažnai prašome mokinių, kad, dalyvaudami pamokoje, įjungtų savo kamerą ir būtų matomi. Dievas irgi neslepia savo veido. Išėjimo knygoje sakoma: „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Ir būtent Mozei Viešpats pažada amžiams savo artumą sakydamas: „Palengvindamas tau naštą, mano veidas eis su tavimi“ (Iš 33, 14).

Visame Biblijos pasakojime Dievas pamažu atidengia savo veidą. Pranašai žadino viltį, kad laikui atėjus, Dievo veidą išvys visos tautos. Apaštalas Paulius rašo: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters...“. O Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Žodis tapo kūnu“. Dievo veidas įgijo žmogaus pavidalą, tapo regimas, apčiuopiamas, traukiantis prie savęs kaip Betliejaus kūdikis, bet kartu ir atgrasus – sumaitotas ant kryžiaus. Paulius meldžia, kad mes jį pažintume: „jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas“. Čia apaštalas kalba apie prisikėlusio Kristaus veidą, į kurį tampame panašūs ir mes.

Popiežius Benediktas XVI pastebi: „apmąstyti Dievo ir žmogaus veido slėpinį yra tinkamiausias kelias į taiką. Juk ši prasideda nuo pagarbaus žvilgsnio, kuriuo kito veide atpažįstamas asmuo, kad ir kokios būtų spalvos, tautybės, kalbos ir religijos. Tačiau kas, jeigu ne Dievas, gali garantuoti, taip sakant, žmogaus veido „gylį“? Iš tiesų, tik turėdami Dievą širdyje, pajėgiame kito veide atpažinti brolį, ne priemonę tikslui siekti, bet tikslą patį savaime, ne varžovą ir priešą, bet kitą „aš“, žmogiškosios būties begalinio slėpinio aspektą“. Popiežius tęsia: „kieno širdis tuščia, tas suvokia tik plokščius vaizdus be gylio. Ir priešingai, juo daugiau mumyse apsigyvena Dievas, juo imlesni esame jo buvimui visame kame, kas mus supa, – visuose kūriniuose, pirmiausia kituose žmonėse“.

Mūsų nepasitenkinimas dėl karantino galimai kyla dėl to, kad dėl bendravimo apribojimų praradome susitikimo su kitu asmeniu gylį. Plokščias vaizdas mūsų netenkina. Mes norime gyvo bendravimo, gyvo susitikimo per kurį galėtume aiškiau pamatyti Dievo veidą. Todėl atsigręžkime į tuos, kurie yra šalia. Išnaudokime laiką nuoširdžiam pokalbiui, mokykimės išklausyti ir dalintis. Atpažinkime šalia esančiųjų veiduose kenčiantį ir prisikėlusį Kristų, nes jis yra tikrasis Dievo veidas ir  kiekvieno žmogiško veido „gylis“.

Vytautas Sadauskas, SJ

Autorius:

Vytautas Sadauskas, SJ, 1991 m. baigė Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją ir gavo kunigystės šventimus. Tais pačiais metais įstojo į Jėzaus Draugiją. Nuo 1996 m. iki 2003 m. ėjo kapeliono pareigas Kauno jėzuitų gimnazijoje. Po to buvo paskirtas Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionu. Šiuo metu jis yra Vilniaus jėzuitų bendruomenės vyresnysis, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos tikybos mokytojas.

Naujienlaiškis