Š. m. gegužės 15 d. Kaune įvyko tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „Tarp pažeidžiamumo ir atsparumo: link emocinės ir dvasinės sveikatos“, kurios pagrindinis organizatorius – Gyvenimo ir tikėjimo institutas.
Konferencijoje dalyvavo ir kunigas jėzuitas Jörgas Niesas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje. Jis skaitė pranešimą „Anapus pažeidžiamumo ir atsparumo: palydėjimas pagal Dvasinių pratybų tradiciją“. Gegužės 16 d. jis taip pat vedė seminarą dvasios palydėtojams.
Savo pranešime t. J. Niesas nagrinėjo, kaip ignaciškosios rekolekcijos gali būti suvokiamos iš pažeidžiamumo ir atsparumo perspektyvos. Jis atkreipė dėmesį į įtampas, kurios kyla, viena vertus, dėl istorinių pratybų ištakų, antra vertus, dėl pakitusių šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sąlygų.
Šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos užrašytos XVI a. – laikotarpiu, kurio religinis ir antropologinis pasaulėvaizdis iš esmės skiriasi nuo mūsų tikrovės. Jose tiesiogiai neminimos „pažeidžiamumo“ ar „atsparumo“ sąvokos. Vis dėlto iškyla netikėtų sąsajų aktualiais klausimais apie gyvenimo prasmę ir elgesį krizės situacijose.
Kai kurios Pratybų įžvalgos puikiai dera su šiuolaikine psichologijos samprata, tačiau kai kada būtina pritaikyti Pratybas, atsižvelgiant į dalyvių patirtis, pavyzdžiui, kai susiduriama su asmeninėmis žaizdomis ar trauminėmis patirtimis. Tačiau rekolekcijos negali būti prilyginamos terapijai ar koučingui, nes jų esmė – ne terapinis ryšys, o žmogaus santykis su Dievu.
Taigi atsparumas pagal ignaciškąją tradiciją nėra suprantamas kaip pirmiausia individualaus atsparumo ugdymas. Jis kyla iš priėmimo, susitaikymo ir malonės patirties. Atsižvelgiant į šiuo metu dažnas netektis, nesaugumą ir pervargimą, ši perspektyva atveria kelią, kuriuo pažeidžiamumas ne tik įveikiamas, bet ir gali tapti dvasinės patirties šaltiniu.
Konferencijos organizatoriai: LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedra, VDU Katalikų teologijos fakultetas, VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas.