Atskira knyga išleistus iki šio nepublikuotus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus dienoraščius „Priespaudos kovos ir nelaisvės metai“ istorikas Arūnas Streikus prilygina aštraus siužeto trileriui.
Kaip sako pats Kardinolas, knygoje jis bandė kuo tiksliausiai parodyti 1968–1988 priespaudos ir kovos metus. Visa tai, ką skaitytojas ras dienoraščiuose, yra faktai: vardai ir pavardės ne tik žmonių, kurie per sovietmetį kentėjo ir kovojo, bet ir vykdžiusių priespaudą arba talkinusių priespaudos nešėjams.
„Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui, ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo“, – kviečia knygos autorius.
Slenkstis, nuo kurio prasidėjo budimas iš sovietinio letargo
Tiesioginių įvykių užrašus ir metraščių pavidalu suguldytus liudijimus Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ iniciatyva išleido Ateities leidybos centras.
Pasak istoriko A.Streikaus, Kardinolo dienoraščiuose skaitytojas ras savotišką „Kronikos“ kroniką, pamatytą ir surašytą jauno, drąsaus ir sumanaus kunigo, dabar Kardinolo Sigito Tamkevičiaus, akimis.
„Žvelgiant iš saugaus pusės šimtmečio atstumo, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia Lietuvoje vis aiškiau matosi kaip slenkstis, kurį peržengus prasidėjo lėtas, tačiau nebeatšaukiamas visuomenės budimas iš sovietinės sistemos letargo“, – sako istorikas, pabrėždamas, kad ypatingą vaidmenį šiame procese atliko grupės aktyvesnių kunigų inicijuotas katalikų sąjūdis už tikėjimo laisvę.
Sunaikinus partizanus, okupantui liko tik vienas priešas
Ankstyvą 1972 m. pavasarį pasklido žinia apie geležinę uždangą įveikusį keliolikos tūkstančių tikinčiųjų pasirašytą Memorandumą. Lietuvoje pradėtas platinti savilaidos žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tai visuomenės laisvėjimo procesui, istoriko žodžiais, suteikė naują kokybę.
„Beveik vienu metu pasireiškę keli drąsesni kultūrinio elito atstovų bandymai kvestionuoti sovietines viešojo (ne)kalbėjimo taisykles, rezonansiniai tėvo ir sūnaus Brazinskų bei jūreivio Simono Kudirkos mėginimai ekstremaliais metodais ištrūkti iš sovietinės vergijos ir netgi Romo Kalantos susideginimo išprovokuoti neramumai Kauno gatvėse, nors ir smarkiai supurtė visuomenę, tačiau, ko gero, taip ir būtų likę pavieniais protestais. O „Kronika“ ir kiek vėliau susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas atgijusiam visuomenės pasipriešinimui suteikė tęstinumą ir tvarumą“, – sako A. Streikus.
Penkiasdešimt metų trukusi sovietų okupacija ne tik išoriškai pavergė žmones. Buvo stengtasi pavergti ir jų dvasią. Kaip sako to meto įvykius fiksavęs kardinolas S. Tamkevičius, okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais.
„Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas – Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepavyks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais – grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais – bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą“, – sako Kardinolas.
Pasak atsiminimų autoriaus, anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, net 17 metų fiksavusi sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešinusi Vakaruose.
Fondo „Bažnyčios kronika“ informacija