Darius: Galvoju ne tik apie tuos, kurie išeis ar neateis, bet ir apie mus pačius. Ir ne tik, kokį įvaizdį kuriame, bet kas patys esame, jei galime šitaip komunikuoti, jei su neapykanta kalbam apie savo brolius – tai kokį Kristų tikime ir liudijame?!
Eugenijus: Yra sisteminių problemų: tylėjimo, drąsos neturėjimo, baimės būti, kuo esame, baimės kalbėtis, baimės įvardyti problemas. Tai kur mes nujudėsime? Suksimės apie tą patį ir pritrūks evangelinės druskos sūrumo. Galbūt nėra pradžios, trypčiojam, nedrąsu... bet gerai, kad bent kalbamės. Ieškome ir teologinių, ir biblinių argumentų, kuo remiamės, kuo tikim, kas svarbu... Ir vis dėlto centre lieka Dievo meilė žmonėms. Ne pigi meilė, kalbam apie tikrą susitikimą. Sutinkam žmogų ten, kur jis yra. Ir paskui keliaujam drauge. Pirmiausia priimti ir pasakyti, kad tu esi vertinamas, kad nesi redukuojamas į vieną lytiškumo aspektą. O kaip tavo malda? Tavo dienotvarkė? Tavo draugai? Ar turi su kuo pasikalbėti?.. Žmogus tuomet pradeda atrasti pozityviuosius elementus savo gyvenime, padedančius kovoti su negatyviaisiais.
Lygiai taip ir su jaunavedžiais. Labai jautrus klausimas – lytinis gyvenimas. Bažnyčia seksualumo mokymo srityje turėjo problemų. Algirdo pasakymas, kad reikia pasitikėti žmogumi ir jo tikėjimu, yra aukso vertės. Pasitikėjimas kuriamas abipusiškai. Kartą priėmiau žmones santuokai ir išsiaiškinau, kad nėra jokių tikėjimo motyvų, tai pasiūliau priimti civilinę santuoką, o paskui, kai bus noro, ateiti kalbėtis. Kiti sakė: „Tai čia paskatinai nuodėmėj gyventi. Būtų sakramentą priėmę, tai bent jau ne nuodėmėj gyventų.“ Tikrai reikia drąsos, sutinku. Sielovada turi būti asmeniška – kiek žmonių, tiek situacijų. Be abejo, yra principai. Mes turime etiką, moralę, tradiciją, bet kaip, kas ir kur stovi to principo atžvilgiu ir kaip aš turiu ateiti į tą asmeninę situaciją bei pradėti dialogą?
Darius: Sakoma, kad nėra sielovados be Šventojo Rašto – kitaip nebūtų į ką atsiremti. Ar galime turėti aiškius biblinius pamatus šiai sielovadai? Baisu, kad Biblija kartais tampa peiliu, kuriuo galime pjaustyti vieni kitus ir tuos ašmenis palenkti savo naudai. Kiek svarbūs yra Šventraščio argumentai?
Algirdas: Lietuvoje šiuo metu, deja, tai neišsprendžiamas klausimas. Formaliai visa Bažnyčios sielovada (taip pat ir Lietuvoje) yra paremta Šventuoju Raštu. Tačiau Lietuvoje susiduriame su adekvačios biblinės interpretacijos stygiumi. Vargu ar išvis įmanoma įsivaizduoti, kad šiandien sielovados centrai bei kitos Bažnyčios sielovadinės institucijos imtųsi peržiūrėti savo veikimo strategijas vedami pranašiškos dvasios. To nuoširdžiai ilgimės. Bet kitą vertus, sunku atsikratyti ir „sofos sindromo“.
Situaciją Lietuvoje dar labiau apsunkina liturgijos būklė. Juk Šventasis Raštas visų pirma ir dažniausiai į žmogų prabyla liturgijoje. Bet Lietuvoje tai – du skirtingi tekstai. Mišiolas ir Biblija kalba skirtingomis kalbomis. Todėl Šventraščio įžvalgos neatsiejamos ir nuo liturginių žingsnių. Kaip melsimės, nenutylėdami homoseksualumo temos? Ar įtrauksime tai į sąžinės peržvalgas Susitaikinimo pamaldose? Ar bus tinkamai šiomis intencijomis meldžiamasi Atsinaujinimo dienose bei Vidinio gydymo pamaldose? Ar ši tema tinkamu būdu atsiras kunigų ir diakonų homilijose? Visuotinėse maldose? O svarbiausia – ar prašysime homoseksualių krikščionių, kad jie melstųsi už Bažnyčią? Tai be galo svarbu. Kaip meldžiamės – taip tikime. Jei Bažnyčia Lietuvoje maldos metu nutylės homoseksualumo temą, mes ir toliau neaugsime tikėjimu.
Žiūrint į Bažnyčią Lietuvoje – ką Kristus iš tiesų nori jai kalbėti per Dvasią? Kaip šitą kalbėjimą atpažįstame Šventojo Rašto žodžiuose? Juk bibliniai tekstai be liturgijos, be maldos neretai tampa kone botagais, kuriais kapojami kitaip mąstantys ar gyvenantys... Tais tekstais tiesiog imama manipuliuoti, dažnai subanalinant juos iki primityvių ir vienareikšmiškų deklaracijų. Biblijos tekstai jokiu būdu nėra vienareikšmiški. Neretai jie ironiški, giliau įsiskaičius – netgi prieštaraujantys vyraujančioms nuomonėms. Be maldos, be liturgijos tokia skaitymo gelmė nepasiekiama.
Eugenijus: Tragedija, jei mes viena ar kita linkme pradėsime iš konteksto traukti Biblijos žodį ir juo daužytis. Negalime to daryti ir su tekstu apie Sodomą bei Gomorą tarsi homoseksualumo pasmerkimu, kaip eilę metų transliuota.
Čia Algirdas priminė žinomą principą – Lex orandi, lex credendi – „Kaip meldžiamės, taip tikime“. Ko trūksta jaunimo sielovadoje? Jaunimo nėra universiteto sielovadoje, didžiosios dalies akademinio jaunimo mes nematome. Gal reikia gyvos maldos su Šventuoju Raštu, kuri galėtų būti per judesį ar įsijautimą, bibliodramą? Esu šimtu procentu už maldingą Šventojo Rašto skaitymą ir visus metodus, kuriuos turime savo tikėjimo tradicijoje. Kas būtų teologija ar magisteriumas be Šventojo Rašto?! Lygiai tas pat vyksta dialoge su šio laikmečio kultūra. Visi klausimai apie prigimtą ar neprigimtą homoseksualumą... Biblija neieškojo atsakymų į tokius klausimus. Pasitikėkime mokslu, tegul mokslininkai, biologai, neurologai, psichologai dirba ir ieško, iš kur kas atsitiko, nes tai labai painus klausimas.
Dar šio dalyko problema yra politinės manipuliacijos, kurioms reikia nepasiduoti. Mūsų tikslas – melstis. Mūsų tikslas – Jėzus Kristus ir bandymas susitikti Jį gyvą patiems, o paskui padėti ir kitiems. Nėra kito būdo nei malda.
Darius: Baisu, kai politika atsistoja į pirmą vietą, o ne sielovada, kai Bažnyčioje imama skaldytis politiniais motyvais – apie tai atvirai kalbėjo ir popiežiaus pamokslininkas kardinolas Cantalamessa šį Didįjį penktadienį. Baisu, kai katalikams prakalbus apie homoseksualių asmenų sielovadą tai imama tapatinti su LGBT ideologijos pateisinimu. Baisu, ir kai LGBT ideologijai atstovaujanti politinė mažuma rėkdama užgožia pačius asmenis ir nebegalima jų pačių išgirsti...
Kol mokslas nėra taręs galutinio žodžio dėl homoseksualios orientacijos prigimties, tol, manau, ir Bažnyčia neteigs, kad tai – prigimta ar ne, bet kalbės apie tai, kas svarbiausia – kaip juos palydėti Dievop, į susitikimą su Jėzumi. Ką matote dėl LGBT asmenų sielovados Lietuvoje – ar šiandien realiai įmanomas jų palydėjimas?
Agnė: Kiekvieno mūsų užduotis – pagarbiai išklausyti, empatiškai išgirsti, atliepti tiek, kiek Dvasia duoda žodžių. Ir tai jau didelis laimėjimas mums, jei žmogus išdrįsta su tavimi apie tai kalbėtis. Norisi, kad būtų kuo daugiau žmonių, su kuriais būtų išdrįstama kalbėti Bažnyčioje, mūsų bendruomenėse, tarp kunigų. Girdžiu, kad homoseksualūs, biseksualūs ar kitus lytinės tapatybės nedarnos klausimus keliantys asmenys išreiškia susitikimų, grupių poreikį, kur galėtų atvirai dalytis, sulaukti palaikymo, pastiprinimo savo kelyje. Tik šitoj vietoj, tam, kad savitarpio pagalba veiktų, manau, svarbu atrasti palydėtojus, kurie patys tuo gyvena, kovoja kovas, susiduria su iššūkiais.
Lygiagretus žingsnis – jau egzistuojančiose grupelėse mums pradėti melstis už tokius žmones. Ar bent galų gale pripažinti, kad jų yra tarp mūsų. Nežinau, ar būtina laukti, kol mokslas pateiks jau šimtaprocentinius atsakymus, kol Bažnyčia pati pateiks atsakymą apie potraukio prigimtį. Jau dabar verta užsiimti ir kurti pastoracijos galimybes, erdves.
Algirdas: Čia galioja senas, geras Bažnyčios principas, kad jei ji gali ko nors nedaryti, tai ir renkasi to nedaryti. Tai nėra blogai. Pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų grupės nėra bažnytinis dalykas. Bet Bažnyčios sielovadai šios ir panašios grupės yra tikras išgelbėjimas! Kaip gerai, kai yra kur nukreipti žmogų, kuris ieško pagalbos.
Aišku, homoseksualių asmenų pastoracijai reikia atitinkamų kompetencijų. Sielovadiniu požiūriu tai labai „jautri“ grupė. Juk iššūkiai čia kyla ne tik dėl vidinių išgyvenimų ir jų keliamų įtampų, bet ir dėl išorinio šių žmonių vertinimo, kurį jie jaučia ir išgyvena.
Vėlgi, nevalia pamiršti, kad Bažnyčia organizuoja vieną tokią grupelę jau porą tūkstančių metų ir jai tas visai neblogai sekasi. Ta grupelė vadinasi parapija. Parapijos bendruomenė gyvena tam tikra prasme „uždarą“ gyvenimą. Tinkamai rūpinantis, parapija yra pakankamai saugi erdvė šioms temoms. Užtenka juk viso labo pasakyti: „Mes jūsų laukiam, esame pasiryžę jūsų neatmesti.“
Tikiu, kad parapija gali atrasti būdų, kaip priimti homoseksualius asmenis. Tai – klausimas ir pastoracinei tarybai, kuri gali drauge su klebonu apsvarstyti galimas sielovados strategijas. Pirmiausia juk ir pati parapijos bendruomenė turi sau pasakyti: „Mes nežinom, kas iš to išeis, bet susitariam, kad nebijosim pasakyti šitiems žmonėms – būkit čia, būkite su mumis.“ Nuo to labai daug kas priklauso. Tokiame susitikime svarbu nepabijoti ištarti: „Jūs prastai jaučiatės. Žinokite, ir mes prastai jaučiamės, nes mes kol kas nežinome, kaip ir ką reikia daryti.“ Krikščioniškas paprastumas gali tapti kelio pradžia.
Darius: Kitaip sakant – svetingumas. Bažnyčios vaidmuo yra toks, kad jie jaustų, jog gali čia ateiti. Juk ir AA, Al-Anon ir daug kitų grupelių yra priglaustos po Bažnyčios stogu. Parapija yra didžiulis lobis ir... didžiulė problema! – taip teigia pats popiežius ir kviečia naujai apmąstyti, kas mums šiandien yra parapija ir kaip ją turime išgyventi. Jeigu ji suprastų, kad yra paprasto, pirminio nuoširdumo ir svetingumo vieta – gal būtų didysis parapijos atsivertimas ir išgydymas? Ir daugelio kitokių išgydymų vieta.
Eugenijus: Yra specifiniai dalykai, ir mes turime mokėti nuo principų nusileisti prie konkrečių situacijų. Didelė spraga auklėjant seminarijose, teologijos fakultetuose ir kitur. Visas mūsų jaunimas, pasauliečiai, dirbantys sielovadoje ar kur kitur, – kaip juos ugdome? Dėkojam Dievui ir žmonėms, kurie ateina iš meilės Bažnyčiai, meilės Jėzui ir noro tarnauti. Kokių po to turime problemų? Perkraunam juos, blogai atlyginam ir išeidami paskui jie pradeda Bažnyčios nekęsti... Mes nesusitvarkom. Tėvas James’as Martinas SJ sakė: „Dievas tave myli, o Bažnyčia to mokosi.“ Kodėl mes Lietuvos Bažnyčioje negalime pripažinti, kad turime dar ko mokytis? Atpažįstame savo kompetencijos ribas. Lygiai taip ir pats homoseksualumo klausimas yra hiperjautrus. Kiek ten skaudžių patirčių... Tai labai kompleksiškas palydėjimas. Tarp jų sutinku labai dievotų, gilių, tikro tikėjimo žmonių. Galėčiau daugybei katalikų palinkėti turėti tokį gyvą Dievo troškimą. Tai didelė malonė. Padėti ištraukti pozityviuosius dalykus, sutvirtinti ir kur jau nebegali daryti – deleguoti specialistams.
Agnė: Svarstau, ar neverta kalbėtis su tais, kurie vadovauja bendruomenėms, tarnauja parapijose ir į kuriuos yra įsiklausoma. Didelė atsakomybė tenka tiems, kurie yra lyderiai ir jų nuomonė daro įtaką Bažnyčios nariams. Nuo jų daug kas priklauso. Man tikrai skauda, kaip grubiai ir skaldančiai yra kalbama homoseksualių žmonių atžvilgiu.
Algirdas: Labai vertėtų užbaigti, paminint kelias priėmimo vietas: jeigu esi studentas, homoseksualus asmuo, ir jei turi klausimų, ieškai pokalbio, sąlyčio su Bažnyčia, labai norėčiau paraginti – nepabijok ir susirask universiteto sielovadininką. Ten skiriami dirbti labai rimti žmonės, ten yra gera vieta ieškoti.
Darius: Drįsčiau sakyti, kad ir vyskupijų Jaunimo centrai turi kunigus, kapelionus ar bent palydinčius, ir užėjęs į Jaunimo centrą gal nebūsi išvadintas nenormaliu ar ligoniu, gal rasi priėmimą. Be to, yra besikuriančios Courage grupelės, pasirinkusios, kaip suprantu, tylią strategiją, nesireklamuoja, bet yra ir tarnauja, tad jas irgi galima susirasti. Yra sielovados bendruomenė Gailestingumo versmė, nuostabiai tarnaujanti įvairiopomis vidinio gydymo programomis, pamaldomis (kurios nėra terapija, kaip kartais girdim, kad gali būti baisios ir žalingos). Ir yra ekumeninė sielovados bendruomenė Kelionė. Labai tikimės, kad atrasite ir būsite priimti.
Ačiū Jums, brangieji, už pasidalijimą ir Jūsų tikrą, evangelinį rūpestį! Jūs patvirtinot, kad problema čia – ne LGBT, o apskritai sielovada. Jei ji yra mūsų parapijose, jeigu išties siekiama palydėti žmones Dievop, link susitikimo su Jėzumi, tai čia bet kokie žmonės ras vietą, atgaivą, gydymą ir išgelbėjimą; o jeigu čia ras fariziejus, Rašto aiškintojus ir „sakramentų pramonę“, ar, neduokdie, komerciją – tai nesistebėkim, kad pats Viešpats čia ateis išvartyti mūsų prekystalių.
Šaltinis: „Artuma“, 2021 m. liepos–rugpjūčio mėn.
