Ankstesnis altorius buvo paprastas medinis stalas, didelio apvalaus stalo segmentas. Jis buvo nepastebimas, neturėjo jokios simbolikos. Naujasis altorius išsiskiria. Pirmiausia į akis krinta tai, kad jį sudaro Kristaus monograma. Viena vertus, IHS yra Jėzaus santrumpa, kita vertus, ji taip pat reiškia Jesus hominum salvator, „Jėzus, žmonių išganytojas“. Tačiau svarbu ne tik tai, kad altorius nurodo į Kristų ar turi jo vardą. Kai kuriuose altoriuose yra reljefų ar kitų dekoro elementų. Kiekviename altoriuje garbiname Jėzų Kristų. Tai akivaizdu kunigui pabučiuojant ir pasmilkant altorių. Šv. Euzebijus yra pasakęs: „Kas gi iš tiesų yra altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“, o šv. Ambraziejus – „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas yra ant altoriaus“. Jėzus yra altoriuje, kuris taip pat yra vieta, kurioje duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju. Prisiminkime ir doksologiją [Dievo šlovinimo maldą], kai kunigas meldžiasi „per Jį, su Juo ir Jame“.
Altorius yra iš aukso – brangios medžiagos. Ši spalva atsispindi pagrindiniame altoriuje, tabernakulyje. Taigi tai, kas vyksta ant altoriaus – duona, virstanti Kristaus kūnu – saugoma tabernakulyje. Kas nori matyti, mato ryšį, atpažįsta santykį per medžiagą ir spalvą. Čia, kaip ir ten, Jėzus Kristus yra dėl mūsų, net kai tabernakulis tuščias ar nenaudojamas. Jis yra ne tik saugojimo vieta, bet ir simbolis.
Kristus sako „Aš esu vartai“ – pradėjome nuo šios Jono evangelijos vietos. Pro vartus, kurie yra Kristaus metafora, žmogus randa laimingą gyvenimą čia, žemėje, t. y. gyvenimo apstybę, o vėliau – ir amžinąjį gyvenimą. Kas drįs paneigti, kad taip pat ir ypač priimant Kristaus Kūną ir Kraują, mūsų gyvenimas gali būti sėkmingas, praturtintas ir sustiprintas. Pasvarstykime apie tai, ko Jėzus niekada nesakė ir nebūtų sakęs – kad jis yra altorius. Jei Jėzus sau pačiam taiko vartų metaforą, tai ir altoriaus metaforą galėtume jam priskirti, nes per jį ateina gyvenimo apstybė.