„Ryžtingas ir bebaimis kovotojas už tikėjimo tiesą ir Bažnyčios teises“ – taip jį pavadino popiežius Jonas Paulius II. Negandų ir priespaudos metais šis „varguolių tėvas“ daugelio širdyse uždegė viltį.
Rupertas Mayeris gimė 1876 m. sausio 23 d. Štutgarte. Baigęs gimnaziją Ravensburge, prisipažino tėvui, kad nori būti jėzuitas. Tėvas paprašė, kad sūnus pirma baigtų studijas, o į Jėzaus Draugiją įstotų gavęs kunigo šventimus. Taigi Mayeris 1894–1896 m. atsidėjo filosofijos studijoms Fribūre, Šveicarijoje, vėliau Miunchene, o 1896–1898 m. studijavo teologiją Tiubingene. 1899 m. gegužę įšventintas į kunigus ir metus tarnavo vienoje Vokietijos parapijoje, kol 1900 m. spalio 1 d. įstojo į naujokyną Feldkirche, Austrijoje, nes Vokietijoje įsisiūbavus kultūrkampfui Jėzuitų ordinas iki 1917 m. oficialiai buvo uždraustas. 1906–1911 m. Mayeris keliavo po Vokietiją, Šveicariją ir Nyderlandus kaip liaudies misionierius; 1912 m. perkeltas į Miuncheną.
Ieškodami darbo, į Miuncheną tuo laiku kėlėsi daug žmonių, todėl atvykėliai dažnai kentė įvairius nepriteklius. Mayeris atsidėjo tarnystei nepasiturintiesiems – padėdavo įsigyti maisto, gauti darbą, rasti būstą, stengėsi, kad per rūpesčius žmonės neužmirštų tikėjimo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Mayeris savanoriu stojo į karo tarnybą. Buvo paskirtas karo kapelionu lauko ligoninėje, vėliau dvasiškai palydėdavo Prancūzijos, Lenkijos ir Rumunijos fronto karius. Už drąsą apkasuose 1915 m. apdovanotas Geležinio Kryžiaus ordinu. 1916 m. dėl itin sunkaus sužeidimo jam buvo amputuota koja. Taip baigėsi jo karinė tarnyba ir jis sugrįžo į Miuncheną. Kaip prieš karą, taip ir dabar vėl ėmėsi pagal išgales padėti vargstantiesiems. 1921 m. jį paskyrus Marijos vyrų sodalicijos vadovu, narių skaičius netrukus perkopė septynis tūkstančius. 1925 m. Miuncheno centrinėje geležinkelio stotyje sekmadieniais pradėjus švęsti Mišios, pirmąsias dar trečią ryto aukodavo Mayeris.
Tarpukariu nepaliaujamai stiprėjant komunistiniam ir socialistiniam sąjūdžiams, Mayeris nevengė išsakyti savo kritiško požiūrio. Lygiai kritiškai stebėdamas nacionalsocializmo augimą, jis suprato, kad tikintis žmogus niekada negali priklausyti šiai partijai. 1933 m. sausį Hitleriui tapus Reicho kancleriu, pradėta uždarinėti katalikiškas mokyklas, buvo puolami ir šmeižiami religiniai ordinai. Mayeris iš Šv. Mykolo bažnyčios sakyklos pasmerkė šį puolimą, dėl to 1937 m. gegužę jam buvo uždrausta viešai reikšti savo nuomonę. Šio draudimo jis paisė tik už bažnyčios sienų, o pačioje bažnyčioje jį ignoravo, todėl 1937 m. birželio 5 d. buvo suimtas ir liepą nuteistas laisvės atėmimo bausme. Bažnyčios vyresnybė buvo prašiusi, kad Mayeris viešai nereikštų savo nusistatymo, bet naciams prieš jį pradėjus šmeižto kampaniją, jam buvo leista gintis. 1938 m. sausį jis antrąkart buvo suimtas ir laisvę atgavo tik 1939 m. gegužę, kai buvo paskelbta visuotinė amnestija.
Dabar jis savo veikloje apsiribojo nedidelėmis diskusijų grupėmis Miunchene. Tačiau netrukus buvo apkaltintas ryšiais su viena rojalistų grupe, dėl to 1939 m. lapkritį vėl buvo suimtas ir uždarytas į Zaksenhauzeno koncentracijos lagerį Oranienburge ties Berlynu. Čia iškalėjo iki 1940-ųjų rugpjūčio, kol jo sveikata taip pašlijo, jog, baiminantis, kad nenumirtų kankinio mirtimi, buvo perkeltas ir internuotas benediktinų vienuolyne Etalyje. Kai 1945-ųjų gegužę amerikiečiai išlaisvino visus suimtuosius, tarp kurių buvo ir Mayeris, jis sugrįžo į Miuncheną ir vėl ėmėsi sielovadininko tarnystės. Tačiau kalėjimuose praleisti metai pakirto jo sveikatą – 1945 m. lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, sakydamas pamokslą, sustojus širdžiai numirė. Buvo palaidotas jėzuitų kapinėse Pulache prie Miuncheno, bet jau 1948 m. jo palaikai perkelti į istorinėje Miestelėnų salėje įsikūrusios bažnyčios (Bürgersaalkirche) kriptą šalia Šv. Mykolo bažnyčios. Čia vykdavo Marijos vyrų sodalicijos susitikimai.
Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. gegužės 3 d. aukodamas Mišias Miuncheno olimpiniame stadione paskelbė tėvą Rupertą Mayerį palaimintuoju. Į tikinčiuosius popiežius kreipėsi šiais pamokslo žodžiais: „Jo gyvenimo bei apaštališkosios tarnystės dvasinis palikimas visada, ypač išbandymų laikais, tebūna su jumis, nuolat suteikdamas naujų jėgų bei pasitikėjimo Kristuje.“ Po Mišių Olimpiniame stadione popiežius aplankė Bürgersaal bažnyčią ir tyliai pasimeldė prie Palaimintojo kapo.
Tėvo Ruperto Mayerio atminimo diena yra lapkričio 3-ioji.