T. Eugenijus Puzynia SJ, Centrinės Europos jėzuitų provincijos naujokyno vedėjo padėjėjas, žurnalas „Jėzuitai“, 2025 1
Pradėti norėčiau vienu prisiminimu iš savo naujokyno, kurį atlikau Šiauliuose 2006–2008 metais. Vadinamajam „ligoninės eksperimentui“ – slaugos praktikai – buvau išsiųstas į Vilnių, pas Motinos Teresės seseris (Dievo meilės misionieres), į jų prižiūrimus globos namus šalia autobusų stoties. Dideliame baltame pastate buvo įsikūręs ne tik seserų vienuolynas su koplyčia, bet ir bendrabutis stokojantiems bei nuo įvairiausių priklausomybių besigydantiems žmonėms, erdvi valgykla benamiams ir vadinamoji „infirmerija“ – tvarstymo ir sveikatos priežiūros patalpa. Pirmas įspūdis, įžengus į pastatą, – švaru, kuklu ir paprasta, netgi labai paprasta. Prisistatęs seselei indei, namų vyresniajai, iškart buvau nusiųstas prie darbų – kartu su kitais savanoriais bei seserimis ruošti maisto ir dalinti benamiams.
Vėliau buvo ir kitokių tarnysčių: benamių drabužių skalbimas rankomis senose špižinėse voniose, pagalba vyresnio amžiaus benamiams vyrams duše ir kirpėjo bei barzdaskučio, šiandien sakytume barberio, paslaugos, bendrųjų patalpų ir bendrabučio valymas bei valgyklos dezinfekavimas senomis ultravioletinių spindulių lempomis. Dar vėliau, jau kiek apsipratus, man buvo patikėta ir šiokia tokia Dievo žodžio tarnystė – prieš kiekvieną vakarienę labdaros valgykloje vadovauti maldai ir pasakyti trumpą pamokslėlį tos dienos evangelijos tema. Be to, kartais tekdavo būti benamių palydovu bei atstovu įvairiose gydymo įstaigose ir tvarkant dokumentus. Galiausiai, aukščiausia mano ligoninės eksperimento „kvalifikacijos pakopa“ buvo tarnystė infirmerijoje – asistuoti medicinos mokslus baigusiai seseriai valant ir tvarstant benamių žaizdas. Apie tai galiu tik lakoniškai pasakyti, jog tokių stiprių vaizdų ir kvapų iki tol niekada nebuvau matęs ir patyręs.
Labai ryškiai atsimenu vieną, sakytume tragikomišką, nutikimą. Dievas savo malone buvo taip perkeitęs mano širdį, kad nejutau jokio pasišlykštėjimo plaudamas bei tvarstydamas apipuvusias bei įvairiais „gyvulėliais“ aptekusias kojas, netgi priešingai – buvau taip įsijautęs į žaizdų tvarkymą, jog net atsakingoji sesutė turėjo mane perspėti laikytis didesnio atstumo, idant neprisikvėpuočiau kokių nors „bacilų“... Šiandien kiek juokinga tai prisiminti, tačiau tuomet labai rimtai ir atsakingai vertinau tarnystę pas Motinos Teresės seseris ir tą neįkainojamą patirtį, kai labai tikroviškai patyriau Kristų per tarnystę patiems vargingiausiems žmonėms bei per nuostabų seserų, Dievo meilės misionierių, atsidavimo pavyzdį, kurį laikau viena iš stipriausių savo naujokyno patirčių. Neabejoju, kad kiekvienas jėzuitas turėtų ką įdomaus papasakoti apie savo naujokyną ir kiekvieno iš jų pasakojime atsispindėtų vienas ar kitas svarbus šio pirmojo ugdymo(si) etapo Jėzaus Draugijoje aspektas.
