1 / 3

Naujoji provincija – tai atsakymas, kas yra Bažnyčia

„Skirtybių vienybė“, ignaciškasis kelias, apaštalinės veiklos tąsa – šios temos buvo paliestos balandžio 27 d. nuotoliniame pokalbyje apie jėzuitus ir laiko ženklus, minint naujosios Centrinės Europos jėzuitų provincijos steigimą. Tai unikalus įvykis Lietuvos jėzuitų istorijoje, nes jungiamasi dėl vidinių priežasčių, pastebėjo istorikas dr. Liudas Jovaiša, mat anksčiau jungimąsi lemdavo išorinės priežastys. Pagrindinės įkūrimo iškilmės vyko Fribūre (Šveicarijoje), kuriame yra palaidotas šv. Kanizijus – naujosios provincijos globėjas.

Pokalbio, kurį moderavo Lukas Ambraziejus, SJ, pradžioje L. Jovaiša priminė, kad pirmoji savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija įsikūrė dar 1608 m. ir gyvavo iki pat Draugijos veiklos uždraudimo 1773 metais. Jau tada ji pasižymėjo daugiakalbyste – įvairiataučiai jėzuitai kalbėjo lenkų, rusėnų, vokiečių, lietuvių, žemaičių, latvių kalbomis. Jo teigimu, t. Arturo Sosos, SJ, sveikinimo žodyje paminėta „skirtybių vienybė“ primena M. K. Sarbievijaus minimą sąvoką „Discors concordia“, arba „darni nedarna“, kuri buvo jėzuitų tapatybės bruožu nuo pat jų gyvavimo pradžios.

T. Aldonas Gudaitis, SJ, ketverius metus dalyvavęs provincijos steigimo grupėje, priminė pernai pas Viešpatį iškeliavusio Generalinio vyresniojo t. Adolfo Nicolas, SJ, 2011 m. jėzuitams rašytą laišką, kuriame jis išdėsto jėzuitų struktūrinių pokyčių priežastis: siekį atsiliepti į laiko ženklus, išmokti dirbti drauge, taip pat mažėjantį jėzuitų skaičių. T. Gudaitis paminėjo, kad vienas iš konkrečių pokyčių yra tas, kad, nuo šiol provincijolui esant Vokietijoje, daugiau galių turės vietiniai vyresnieji. Visiems jėzuitų bendradarbiams ir bičiuliams jis priminė šv. Ignaco paraginimą – labiau pažinti, pamilti Jėzų ir Juo sekti.

T. Aldonas Gudaitis, SJ, atsakydamas į klausimą, kaip naujosios provincijos įkūrimas atsilieps JAV vykdomai misijai (Lemonte, Čikagoje) užtikrino, kad apaštalinė veikla bus tęsiama. Jo manymu, esame kviečiame plačiau suprasti jėzuitų veiklos lauką – suvokti, kad jėzuitai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje lieka tie patys jėzuitų veiklos prioritetai, nors, žinoma, drauge su Generaliniu vyresniuoju nuolat bus peržiūrimi, atsižvelgiant į laiko ženklus.

T. Antanas Saulaitis, SJ, sutiko, kad yra nežinomybės dėl ateities, tačiau pabrėžė atvirumą, kuriuo remdamiesi Lietuvos jėzuitai savo vertybes gali įnešti į didžiąją provinciją.

Germanistas ir vertėjas Antanas Gailius išsakė lūkestį, kad Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos jėzuitų išsilavinimas bei ryšiai su jais praturtins ir Lietuvos Bažnyčią.

Prof. Irena Vaišvilaitė pastebėjo, kad Bažnyčia Lietuvoje neretai suvokiama tik kaip vyskupai ar kunigai, o visuomenėje yra pakitusi katalikiškos daugumos ir mažumos samprata. Katalikiškos mažumos jausmas – būti viduje, gintis nuo išorės. Ji pabrėžė, kad ignaciškasis kelias – asmeninis susitikimas su Jėzumi – yra atsakymas, kas yra Bažnyčia. Ignaciškasis dvasingumas gali išvaduoti nuo katalikiškos mažumos jausmo. Naujoji provincija kreipia į gyvenimą su Jėzumi, į susitikimą, į ryšį.

Balandžio 27 d. įsikūrusi naujoji Centrinės Europos jėzuitų provincija jungia Austrijos, Lietuvos-Latvijos, Šveicarijos ir Vokietijos jėzuitų provincijas. Tokiu žingsniu Jėzaus Draugija siekia labiau sutelkti pastangas Draugijos apaštalinėms pirmenybėms įgyvendinti: padėti žmonėms atrasti Dievą, keliauti su atstumtaisiais, lydėti jaunimą ir rūpintis ekologija.