T. Vidmanto Šimkūno SJ homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje (pgl. Mt 11, 25–30)
Prieš šešerius metus mirė vienas bendrabrolis jėzuitas. Jis buvo labiausiai asketiškas, susivaldęs, net apsimarinęs žmogus, kokį man kada nors teko sutikti. Kai kurios jo apsimarinimo praktikos be konteksto gali atrodyti mažiausiai keistos. Jam dirbant misijoje Kazachstane, parapijietis padovanojo nuostabaus skonio arbūzą – tiesiog iš lysvės. Neatspėsite, ką tas jėzuitas padarė. Paragavęs jis arbūzą pasūdė, kad nebūtų toks skanus, ir tik tada valgė.
Tačiau, kai grįžo į Lietuvą, įsigijo mobilų telefoną, ir kai jo telefonas suskambo bendruomenės vakarienės metu, o jis atsiliepė ir išėjo į kitą kambarį kalbėti, aš supratau – su askeze baigta. Technologijos mus įveikė.
Vienas komikas neseniai juokavo, kad šiuolaikinės informacinės technologijos iš esmės padarė daugelį dalykų pasenusiais, ypač telefonų knygas ir žmogiškąjį mandagumą. Tai pasakytina ir apie mūsų poilsį.
Dėl informacinių technologijų turime galimybę visą dieną, kasdien susipažinti su pasaulio įvykiais ir naujienomis, ištisomis informacijos bibliotekomis. Bet kuriuo metu galime žinoti, ką veikia mūsų šeimos nariai ir draugai. Tai atrodo gerai.
Mažiau džiugina tai, kokį poveikį tai daro mūsų gyvenimui, kaip keičia mūsų lūkesčius ir atima iš mūsų paprastą gebėjimą sustoti, išjungti prietaisus ir pailsėti. Vis labiau pasinėrę į ekranus, pradedame gyventi lūkesčiu, kad privalome visą laiką būti dėmesingi viskam, kas vyksta pasaulyje ir mūsų aplinkoje.
Suvoktas ar nesuvoktas lūkestis yra, kad būtume visada pasiekiami mes, kiti taip pat. Anksčiau siųsdavome laiškus, tikėdamiesi atsakymo per kelias dienas, savaites ar mėnesius. Dabar atsakymo tikimasi per kelias minutes ar valandas. Mes būname nekantrūs kitų atžvilgiu, kai šis lūkestis neišpildomas, o patys jaučiamės kalti, kai negalime jo patenkinti.
Šitaip kasdien vis labiau tampame priklausomi nuo mobiliųjų telefonų, interneto ir vis labiau priverstinai juos naudojame. Daugeliui iš mūsų atrodo neįmanoma turėti laisvą dieną, jau nekalbant apie kelias savaites. Dauguma jaučiame spaudimą nuolat telefone tikrinti žinutes, elektroninius laiškus ir panašius dalykus ekrane; o mūsų artimieji, draugai ir kolegos būtent to iš mūsų ir tikisi. Atrodo atsirado nauja nuodėmė – būti nepasiekiamam.
Ar sekmadienį galime išlipti iš telefonų ir kompiuterių „bėgimo takelio“?
Jėzaus kvietimas „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti… ir aš jus atgaivinsiu“ nėra kvietimas pabėgti nuo pareigų. Tai kvietimas išmokti gyventi vidine laisve, nuolankumu ir pasitikėjimu Dievu. Toks gyvenimas padeda atrasti sielos atilsį, kurio negali suteikti nei efektyvumas, nei technologijos.
Šitaip galvojant ryškėja paradoksas: Viena vertus, Kristaus „jungas“ yra tarsi papildoma našta. Bet jis išlaisvina iš sunkesnių naštų, religinių taip pat. Vienas amerikietis jėzuitas sako: „Jei dvasingumas mūsų neišlaisvina, religija tampa „privalėjimų“ ir „turėjimų“ našta“.
Kristaus „jungas“ išlaisvina ir nuo nuolatinio skubėjimo, poreikio viską kontroliuoti ir lūkesčio visada būti pasiekiamu.
Jėzaus kvietimą „Ateik pas mane“ girdžiu kaip žinią: Ne pirmiausia pakeisk savo gyvenimą, ne pirmiausia sutvarkyk visus reikalus, atsakyk visus elektroninius laiškus ir išspręsk visas problemas. Pirmiausia ateik!
Iš buvimo su Jėzumi gimsta ramybė, kuri leidžia kitaip pažvelgti į visus rūpesčius, ateinančią savaitę taip pat.