Sakyčiau, tai motyvuoja likti savimi. Mokykloje dirbu ne dėl to, kad turėčiau kavos gėrimo kompaniją ateityje. Tiesiog dirbi, kad tą jauną žmogų išlaisvintum. Tu rodai jam pagarbą, bet kai reikia, ir discipliną. Su tais, su kuriais dabar geriame kavą, ne kartą esame patyrę įtampą, buvo rimtų pedagoginių pokalbių. Bet jie paskui tai priima kaip labai rimtas gyvenimo pamokas ir už tai dėkoja.
Man tai irgi reiškia daug. Tai tikrai įprasmina buvimą mokykloje. Vadinasi, mokinio gyvenimo istorijoje išlieki kaip geras jo gyvenimo istorijos etapas.
– Esate rašęs feisbuke, kad „mokytojui garbė, kai jį mokiniai praauga“. Tai nebuvo pakoketavimas?
– Tikrai ne. Ne vienas mokinys mane gerokai peraugo.
Man atrodo, kad tuomet rašiau apie Augustę, kuri tapo Kembridžo universiteto doktorante, ji baigė Antikos studijas. Nenoriu, kad skambėtų per daug pompastiškai, bet aš labai tuo džiaugiuosi.
Beje, Augustė mokėsi vienoje iš pirmųjų klasių, kurias gavau atėjęs dirbti į Jėzuitų gimnaziją. Ji labai gerai išsilaikė tarptautinio diplomo egzaminus. Kitaip sakant, jai visur buvo atviros durys – ji galėjo stoti į mediciną, į inžineriją ar tiksliuosius mokslus.
Bet ji pasirinko tai, kam pajuto pašaukimą mokydamasi. Ir čia derėtų padėkoti ir Sigitai Šilingaitei, nes Augustė būdama mokine labai sėkmingai pasirodė tarptautinėje filosofijos olimpiadoje. Ir taip tiesiog susidėjo, kad ji pasirinko klasikos studijas iš visų galimų variantų.
Be to, ji sugrįžta į gimnaziją. Kartu su Auguste esame įrašę porą paskaitų apie Antikos literatūrą, pasidalinome jomis su Lietuvos mokytojais. Tai yra visiškas mano, kaip mokytojo, praaugimas, nes ji jau dalinasi savo žiniomis ir aš jos žinias pritaikau savo pamokose. Man tai yra labai graži istorija.
Tad tai ne koketavimas, tai nuoširdus pasididžiavimas.
– Jūs ir pats, ypač gerai pamenu, per pandemiją, per nuotolinį mokymąsi dalijotės savo pamokomis.
– Niekas neįpareigoja to daryti, tiesiog jaučiu lūkestį iš mokytojų. Jeigu galiu, randu laiko ir turiu intelektualinių, psichologinių jėgų dalintis, tai aš ir dalinuosi. To labai trūksta mūsų švietime. Konkurencija šiek tiek yra pagraužusi švietimo bendruomenės bendruomeniškumą. Beje, esu sulaukęs ir labai kritiškų, ir priešiškų nuomonių ir pasakymų. Esu sulaukęs net ne vieno tokio išpuolio iš mokytojų bendruomenės, bet palaikymo ir padėkų sulaukiau daug daugiau ir tai mane motyvuoja eiti toliau.
Vis dėlto esu Jėzuitų gimnazijos direktorius, reikia dalintis. Esu įpareigotas ir praktiškai įgyvendinti savo vertybinius lozungus.
Deja, mes dar neturime labai darnios ir stiprios dalinimosi ir kito palaikymo kultūros. O juk mes dirbame dėl tos pačios visuomenės ir dėl tos pačios Lietuvos. Čia gal atrodo, kad kalbu skambiais lozungais, bet toks ir yra tikslas.
– Pacituosiu dar jus patį. „Vienas garsiausių naratyvų apie mūsų švietimo sistemą skelbia, kad švietimas mirė arba tuoj mirs. Apokaliptinės pranašystės nustelbia bet kokį šviesesnį balsą. Praėjusį pavasarį, kai prasidėjo tarpinių krizė, pradėjau tolti nuo šio naratyvo, nes tiesiog jis būtų suvalgęs paskutinius tikėjimo švietimu likučius ir bet kokį prasmės jausmą.“ Tikėjimas gyvas?
– Tikėjimas gyvas. Ir iš tiesų džiaugiuosi tuo atsiribojimu nuo naratyvo, kad viskas yra blogai – mokytojų trūksta, egzaminų sistema sugriuvusi, mokiniai nemotyvuoti.
Neseniai buvau tarptautinio bakalaureato mokytojų susitikime. Kalbėjau su latvių, estų, britų mokytojais. Visas pasaulis gyvena tuo pačiu nepasitikėjimu švietimo politika.
Kitaip sakant, jeigu mes orientuosimės tik į problemas, tai tikrai prarasime prasmės jausmą. Esu linkęs ieškoti problemos sprendimo būdų.
Problemų tikrai neneigiu. Jų yra daugybė. Suprantu, kad mokytojų trūksta ir egzaminų sistema yra netobula, visiška netvarka, kad dabar kažkodėl geografijos ir istorijos egzaminų dalys nukeltos, o, tarkim, lietuvių palikta. To stichiškumo yra. Bet tai negali būti vienintelis argumentas, kad švietimo sistema griūva.
Gal mano tikslas yra labiau žiūrėti, ką vis dėlto sukuriame šiame chaose ir šitoje sudėtingoje situacijoje. Jei vis dėlto nebetikime, kad ką nors sukuriame, ir nebetikime, kad kas nors gali būti, nebematau prasmės čia būti.
Trisdešimt metų švietimo sistema kurta. Kurta, kurta ir nesukurta. Bet kiek jau mano žmogiškos jėgos leidžia, stengiuosi prisidėti prie jos sukūrimo.
– Lengvai suradote lituanistą į savo vietą, kai tapote direktoriumi?
– Labai sunkiai. Rasti mokytoją yra labai didelis iššūkis. Kai darbinausi į šią gimnaziją, man teko pakonkuruoti dėl vietos, nes buvo šeši kandidatai į vieną vietą, o dabar tenka ieškoti.
Todėl auginame sau mokytojus, mokiniams leidžiame pasimatuoti profesiją – vyresniesiems leidžiame vesti pamokas pradinukams, palaikome ryšius su savo alumnais.
– Vis dažniau kalbama apie tai, kad tarptautinio bakalaureato programą baigusiųjų rezultatai geri, kad gal reikėtų prie jos derinti nacionalinę. Kuo iš esmės skiriasi nacionalinė programa ir tarptautinio bakalaureato?
– Bakalaureato programos dažniausiai yra siauresnės. Skirtingi dalykai turi skirtingas programas. Mokinys mokosi šešių dalykų, visų jų egzaminus ir laiko.
Tarptautinio bakalaureato programa motyvuoja išeiti programą, ne šiaip paviršiumi prastumti laiką, bet iš tiesų mokytis, nes tu turėsi laikyti egzaminus.
Nacionalinėje programoje irgi buvo planuojama padaryti privalomus egzaminus, bet ne visai pavyko. Manau, tai reikėjo padaryti, nes tai struktūruoja ir disciplinuoja ugdymo procesą.
Kitas dalykas – pačių tarptautinių bakalaureato programų kokybė yra šiek tiek geresnė, nes siauresnė apimtis. Tarkime, literatūros programoje užtenka devynių autorių, o pagal seną nacionalinę programą buvo 200. Dabar apimtys sumažintos, bet vis tiek kūrinių kur kas daugiau.
Tad tarptautinio bakalaureato programoje gali eiti į gylį, ugdyti literatūrines, literatūrologines kompetencijas. Kitaip sakant, mokai analizuoti kūrinius, atidžiai skaityti. Gali tiesiog per literatūrą ugdyti tuos minkštuosius įgūdžius, tokius kaip kritinis mąstymas, kūrybinis mąstymas, problemų sprendimas, gebėjimas diskutuoti, gebėjimas generuoti idėjas.
O nacionalinė programa yra platesnės apimties ir tai apsunkina. Tad prasideda bėgimas. Kita vertus, jei žiūrėtume iš lietuvių literatūros arba iš meno istorijos pozicijų, galima sakyti, kad pagal tarptautinę programą negaunama panoraminio vaizdo, kas vyko lietuvių kultūroje. Ir tai yra iššūkis. Ir man taip pat kartais liūdna, kad neįgyjama nacionalinės kultūros išmanymo. Kita vertus, mokiniai įgyja tikrai labai gerus teksto suvokimo ir konceptualaus mąstymo gebėjimus.
– Reikėtų nacionalinę programą pertvarkyti pagal tarptautinę?
– Nereikėtų. Dabartinis nacionalinės programos atnaujinimas ir ėjo šita linkme – buvo mažinamos apimtys, kad būtų galima įsigilinti į vieną kūrinį.
Nieko negalima kopijuoti mechaniškai, reikia žiūrėti į visą kontekstą. Šiaip tarptautinio bakalaureato programa negali būti masinė ir skirta visiems, nes tai yra labai intensyvi programa. Reikia turėti gebėjimų susidoroti su tokiu krūviu ir atitinkamo sudėtingumo užduotimis.
Aš sunkiai įsivaizduoju, kad tai galėtų tapti visiems, tarkim, privalomu dalyku, kaip mūsų nacionalinė programa. Tai turėtų būti savo noru pasirenkamas dalykas.
– Ar kada nors turėjote dvejonių dėl savo pasirinkimo būti mokytoju?
– Jų nuolat iškyla. Būna sunkesnių akimirkų, kai tu tikrai nesupranti, kam darai, kodėl darai. Tokių minčių kyla, kai kas nors nepasiseka.
Man labai patiko interviu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, per kurį jis reflektavo apie profesinį kelią. Režisierius, kurį aš be galo mėgstu ir gerbiu, kalbėjo apie krizes, palūžimus ir sakė: aš visada tikiu, kad teatras gali keisti pasaulį, ir dėl to aš esu teatre. Klausydamas galvojau, kad čia apie mane. Yra krizių, yra tų palūžimų ir tikrai kartais savimi nusivili, atrodo, trūksta motyvacijos, bet tada vėl įvyksta koks nors susitikimas su mokiniais, netikėtai gauni žinutę, galiausiai kas nors pavyksta. Tad panašiai kaip O. Koršunovas sakau, kad dar tikiu, kad švietimas gali pakeisti pasaulį per jauną žmogų.
Kaip ir menininkas, jaučiu įsipareigojimą visuomenei: o galbūt tikrai mes, mokytojai, pakeisime pasaulį?
