Birutė Norvaišaitė-O’Brien, žurnalas „Jėzuitai“ (2024-3)
Lietuviai tėvai jėzuitai Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tarnauja nuo pat jos įsteigimo pradžios – 34 metus, tad daugelis jų Čikagos apylinkių lietuviams puikiai pažįstami. Tačiau kai 2020-ųjų pradžioje misijos direktoriumi tapo jaunas, neseniai iš Pietų Afrikos į Lietuvą sugrįžęs jėzuitas misionierius t. Vaidas Lukoševičius, niekas apie jį nebuvo girdėjęs, bet misijos bendruomenė naująjį vadovą pasitiko viltingai. Ir ne veltui – jis iškart buvo atviras, paprastas, prieinamas visiems, nuostabiai lengvai bendravo ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, sakė puikias homilijas, tuo iš karto pelnydamas misijos narių dėkingumą.
Pasak t. Vaido, į Lemontą – didžiausią lietuvių misiją Čikagos apylinkėse – jis atvyko turėdamas nedaug parapijos vadovo patirties, ir čia jo tarnystė kai kuriais aspektais labai skyrėsi nuo ankstesniųjų Pietų Afrikoje ir Lietuvoje. Pvz., vadovaujant JAV parapijoms ir jų sielovadoje įprasta aktyviai bendradarbiauti su pasauliečiais. Jie prižiūri, kaip tvarkomi finansai ir telkiamos lėšos, rūpinasi kapitalinių remontų projektais, organizuoja įvairius renginius ir veiklas. Jie taip pat įgyvendina arkivyskupijos bei valstijos nurodymus, susijusius su nepilnamečių saugumu, pateikia rinkliavų ir atlyginimų buhalterines ataskaitas, tarpininkauja įvairiuose bankiniuose reikaluose, yra atsakingi už bendradarbiavimą su kitomis lietuviškomis išeivijos organizacijomis bei rūpinasi kasdieniais misijos sielovados aspektais. T. Vaidas mielai priėmė pasauliečių bendradarbių ir savanorių pagalbą, užmezgė šiltą ryšį su misijoje talkinančiomis seselėmis vienuolėmis, visada likdamas atviras naujoms idėjoms ir ramiai svarstydamas kilusias problemas.
Per puspenktų tarnystės metų iššūkių misijos direktoriui tikrai netrūko. Vos jam atvykus į JAV, prasidėjo pasaulinė kovido pandemija. Bažnyčios užsidarė, kontakto su žmonėmis neliko. Tai buvo didžiulis iššūkis jaunam, naujam misijos vadovui – juk nespėjo nė kojų apšilti! Misijos nariai serga, kenčia ir miršta – negalima jų aplankyti, sustiprinti, paguosti. Mišių nėra, rinkliavų nėra, sąskaitos auga, kaip misiją išlaikyti? Rūpesčių padaugėjo ir pandemijos įkarštyje atvežus naująjį bažnyčios fasado kryžių, kuris buvo užsakytas ankstesnės administracijos, o sąskaitą apmokėti reikėjo nedelsiant.
Tačiau t. Vaidas neišsigando užgriuvusios naštos ir nepalūžo. Tvirtai pasitikėdamas Dievo pagalba ir misijos žmonių gerumu, kvietė (tiesa, iš pradžių labai nedrąsiai, bet pamažu vis drąsiau) tikinčiuosius net ir šiuo baisiu laikotarpiu remti misiją. Jis pradėjo pamaldų transliaciją internetu ir su misijos komanda ieškojo būdų, kaip mūsų žmones pasiekti, sustiprinti, padrąsinti. Tikintiesiems pamažu ėmus rinktis į bažnyčią, vėl naujas iššūkis – anksčiau sekmadieniais į Mišias misijoje susirinkdavo daugiau kaip 600 žmonių, o per pandemiją buvo galima įleisti mažiau nei šimtą. Tad kaip padėti visiems tikintiesiems ir kaip išsilaikyti finansiškai?
Taip gimė įvairiausios naujos ir efektyvios iniciatyvos – pagalbos linija misijos nariams, rudens vajus finansinei padėčiai sustiprinti, nuotolinės rekolekcijos, įtraukdavusios net tik PJM misijos narius, bet ir lietuvius iš įvairiausių Amerikos valstijų bei kitų pasaulio šalių. Rūpindamasis jaunų šeimų sielovada, t. Vaidas įvedė sakramentams besirengiančių vaikų ir jų šeimų Mišias, kasmėnesinius susitikimus su tėveliais, vėliau išaugusius į ateitininkų vedamus Alfa kursus. Dėl to atsirado Mišios ateitininkams jaunučiams, anglų ir lietuvių kalba aukojamos šv. Mišios su nauju anglakalbių choru lietuviškai nekalbantiems misijos nariams bei Šventojo Rašto būrelis, kurio kassavaitiniams susitikimams t. Vaidas nuosekliai ir entuziastingai ruošdavosi.
Drauge su bendradarbiais jis ieškojo būdų, kaip efektyviau pasiekti tame pačiame pastate esančios Maironio lituanistinės mokyklos vaikus ir jų šeimas, pats prisidėdamas prie misijos darbuotojų, dėstančių tikybą lituanistinėje mokykloje. Rūpindamasis, kaip pasiekti bažnyčios nelankančiuosius, misijos vadovas įvedė kasmetinę gyvūnų laiminimo šventę, šeimų pietus Ukrainai ir Caritas paremti bei Velykų šventę vaikams po Mišių su kiaušinių, prikimštų saldainių, „medžiokle“, Velykų zuikio apsilankymu, smagiais žaidimais bei rungtimis.
T. Vaidas plėtojo ir tęsė įprastas misijos veiklas: lėšų telkimo vajų vargstančioms vienišoms mamoms bei besilaukiančioms moterims paremti, Visų Šventųjų Mišias (net ketverias) Maironio mokyklos vaikams, Kalėdų vajų našlaičiams ir vargstančioms šeimoms Lietuvoje paremti, Užgavėnių blynų šventę, jos nenutraukiant net per pandemiją, sudarius galimybę blynų išsinešti. <...>
Su dideliu entuziazmu jis dalyvaudavo suaugusių ir vaikų ateitininkų bei skautų vasaros stovyklose „Dainavos“ ir „Rako“ stovyklavietėse, talkino „Neringos“ stovykloje JAV Rytų pakrantėje. Vesdamas konferencijas, aukodamas šv. Mišias, drauge stovyklaudamas, sportuodamas su jaunimu, t. Vaidas ne tik rūpinosi stovyklautojų sielovada, bet daugeliui tapo artimu bičiuliu. Nuostabu būdavo, kai skautų ir ateitininkų vaikai atpažindavo jį kaip kunigą, „kuris su mumis stovykloje žaidė krepšinį ir žvejojo“.
Tarnystės PJM misijoje metu atsiskleidė ypatinga tėvo Vaido dovana tarnauti ligoniams. Nuvykęs suteikti sakramentų, jis ne kartą likdavo pabendrauti, išklausydavo visas ligonio ir jo šeimos narių gyvenimo istorijas, tai darydamas su tikru susidomėjimu, meile ir kantrybe.
Nors tarnystės laikas Pal. Jurgio Matulaičio misijoje prabėgo nepaprastai greitai, dėl drąsaus misijos direktoriaus nusistatymo labai daug atlikta – bažnyčios fasadą puošia naujas kryžius, suremontuotos vandenį praleidusios bažnyčios sienos, pakeista grindų danga ir įgarsinimo įranga, įvesta nuotolinio transliavimo sistema. Svarbiausia – sustiprintos sielovados programos, užmegztas glaudus bendradarbiavimas su kitomis lietuviškomis organizacijomis ir Čikagos arkivyskupija, išplėtota vaikų ir šeimų sielovada, atnaujinta Bendruomenės diena ir daugybė kitų prasmingų veiklų. Nors teko išgyventi pasaulinę pandemiją su visomis jos pasekmėmis, t. Vaidas palieka misiją dvasiškai ir finansiškai gerokai stipresnę bei vieningesnę. Susirinkę į išleistuvių šv. Mišias daugelis negalėjo sulaikyti ašarų, nuoširdžiai dėkojo t. Vaidui už jo nuoširdumą, prieinamumą, nuostabius pamokslus, bendrystę ir ištikimą tarnystę. Esame palaiminti, kad Lietuvos tėvų jėzuitų dėka t. Vaidas Lukoševičius PJM misijos bendruomenei buvo tokia didelė Dievo dovana ir tapo mūsų tėvu, mokytoju ir brangiu bičiuliu, kurį lydėsime maldoje ir visada su meile lauksime sugrįžtant į Lemontą.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Jėzuitai“ (2024-3).
Kviečiame jį skaityti įvairiais būdais:
- popierinės žurnalo versijos ieškokite jėzuitų bažnyčiose,
- nemokamai užsisakykite popierinę arba skaitmeninę žurnalo versiją,
- skaitykite žurnalą internete.
Žurnalas išeina 3 kartus per metus.
Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:
×