Mistikas, dvasios vadovas ir Jėzaus Draugijos istorikas – vienas garsiausių Europoje visų laikų Lietuvos jėzuitų, su kuriuo lygintis galėtų nebent „krikščioniškasis Horacijus“ – Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Dėl įvairių aplinkybių t. Lancicijaus (1574–1653) vardas šiandien Lietuvoje, deja, beveik pamirštas.
Mikalojus Lancicijus (Lenčickis) gimė 1574 m. gruodžio 10 d. Nesvyžiaus apylinkėse, spaustuvininko kalvinisto šeimoje. Studijavo Vilniaus kalvinistų mokykloje, vėliau Vilniaus jėzuitų akademijoje. 1590 m. atsivertė į katalikybę, o 1592 m. įstojo pas jėzuitus ir pradėjo naujokyną Krokuvoje. Jį baigė Romoje, kur išvyko jau kitais metais. Romos kolegijoje studijavo filosofiją ir teologiją, 1601 m. balandžio 14 d. įšventintas kunigu. 1601–1606 m. dirbo Jėzaus Draugijos istoriko t. Mikalojaus Orlandinio sekretoriumi, rinko medžiagą apie šv. Ignacą ir pirmuosius vienuolijos gyvavimo dešimtmečius. Be to, 1605–1606 m. buvo Romos kolegijos dvasios tėvo pagalbininkas. 1607–1609 m. – Šventojo Rašto, hebrajų kalbos ir kontroversinės teologijos profesorius Vilniaus akademijoje. 1609–1614 m. – kontroversinės teologijos profesorius, studijų prefektas, konsultorius bei Marijos sodalicijų dvasios tėvas Lvovo kolegijoje. 1611 m. gegužės 15 d. davė paskutiniuosius vienuolinius įžadus. 1615 m. išvyko į Romą dalyvauti Draugijos VII generalinėje kongregacijoje, 1615– 1617 m. darbavosi Romos archyvuose. 1617–1620 m. buvo Kališo kolegijos rektorius, 1620–1621 m. – Šventojo Rašto ir kontroversinės teologijos profesorius, dvasios tėvas bei nuodėmklausys Poznanės kolegijoje, 1621–1630 m. – Krokuvos kolegijos rektorius. 1625–1630 m. gyveno Romoje ir sėkmingai bylinėjosi su Krokuvos universitetu dėl dėstymo monopolio. 1630–1635 m. – Lietuvos jėzuitų provincijolas. 1635–1643 m. darbavosi Čekijoje: vienerius metus buvo Olomouco kolegijos dvasios tėvas, 1637–1640 m. – terciato instruktorius, nuo 1641 m. gyveno vieno didiko dvare. Grįžęs į Lietuvą, 1643–1649 m. Nesvyžiuje ėjo terciato rektoriaus pareigas. 1645–1646 m. dalyvavo VIII generalinėje kongregacijoje. 1649–1652 m. buvo Braunsbergo, 1652–1653 m. – Kauno kolegijos dvasios tėvas. Mirė Kaune 1653 metų kovo 30 dieną.
Tokia oficiali biografija vargu ar patiktų pačiam t. Lancicijui, svarbiausiomis savo gyvenimo akimirkomis laikiusiam plika akimi neregimus vidinio, dvasinio gyvenimo slenksčius. Į daugelį jam gyvenime nutikusių smulkmenų ir, atrodytų, atsitiktinumų t. Mikalojus žvelgė kaip į Dievo malonės ženklus ir ypatingo Viešpaties plano detales. Pvz., kalvinistų šeimoje gimusį kūdikį kelionėje pakrikštija katalikų kunigas. Niekieno nemokytas penkerių metų vaikas Mišiose Vilniaus šv.Jonų bažnyčioje per pakylėjimą sudeda rankas, parpuola ant žemės ir pagarbina Eucharistiją. Uoliu kalvinistu tapęs ir dėl tikėjimo kraują trokštąs pralieti jaunuolis nė karto nedalyvauja protestantiškoje Viešpaties vakarienėje, idant pirmą kartą priimtų Komuniją Katalikų Bažnyčioje savo šventojo globėjo Mikalojaus dieną. Lygiai po metų tą pačią dieną atsiverčia jo tėvas ir netikėtai sutinka, kad vienturtis sūnus taptų jėzuitu. Neatsitiktinai pati brangiausia relikvija, kurią šis nuolat vežiojasisu savimi, – tai ant skardos tapytas Vilniaus miesto vaizdas, primenantis jaunystėje patirtas malones ir skatinantis nuolatos dėkoti Viešpačiui.
Šventumo dovana
1594 m., Romoje studijuodamas logiką, Lancicijus pirmąkart patiria ypatingą malonę – nepaprastą maldos dovaną ir didžiulį dorybės bei tobulumo troškimą, lydimą nepakantumo net ir menkiausioms ydoms bei trūkumams. 1600 (ar 1599) m. liepos 16-ąją, Marijos Škaplierinės dieną, patiria regėjimą, kuris, anot tėvo Mikalojaus, „atrodo, perkeitė visą mano širdį“. Tuomet Lancicijus save išvydo dangaus šlovėje priešais Švenčiausiąją Trejybę. Ant Kristaus kelių gulinčioje gyvenimo knygoje jis perskaitė savo vardą – „Šventasis Mikalojus Lancicijus iš Jėzaus Draugijos“, – įrašytą raidėmis, spaustuvininkų vadinamomis „Romos antikva“. Anot Lancicijaus, tai reiškė, kad jis „iš Dievo geradarybės, be jokių savo nuopelnų gaus iš Viešpaties šventą gyvenimą šiame pasaulyje ir amžiną kitame“.
Tuomet gauta ypatinga šventumo malonė iš tiesų atnešė stebuklingų vaisių: Draugijoje t. Mikalojus niekuomet nepažeidė tylėjimo taisyklės; studijuodamas logiką paniro į vien tik atsiskyrėliams prieinamą kontempliaciją; melsdamasis per penkiasdešimt metų niekada nepatyrė sausros ir sąmoningai nepadarė net ir lengvos nuodėmės.
Lancicijus sakydavo be vargo galįs karštai melstis ką tik pabudęs ar pavalgęs, pailsėjęs ar po bet kokios, kad ir labiausiai išblaškančios, veiklos. Galėjęs melstis tyliąja vidine malda ir tuo pat metu ką nors dirbti. Malda jam teikė didžiausią džiaugsmą, ramybę ir paguodą, kartais jai skirdavo net 16–18 valandų per parą. Liudininkų tvirtinimu, net miegodamas Lancicijus nuolatos pamaldžiai atsidūsėdavo.
Atrodo, kad Dievo malonė Lancicijui padėjo pasiekti aukščiausią mistinio gyvenimo laipsnį – perkeičiančią vienybę su Dievu, kai pati siela lyg ir išnyksta – belieka tik joje gyvenantis ir veikiantis Dievas. Kita ryški perkeisto gyvenimo ypatybė – maksimalus dvasinis apsivalymas. T. Mikalojus sakėsi esąs laisvas nuo bet kokio tuščiagarbystės troškimo ar kitokių pagundų, menkiausių pykčio ar kitų netvarkingų aistrų. Jis nejautęs jokių, net ir nesąmoningų, paskatų puikybei, netgi girdėdamas, kad jo rašteliai laikomi relikvijomis – juos palietusieji išlaisvinami nuo kūno pagundų. Lancicijus tvirtino, kad tada, kai Dievo gailestingumas jį priims į dangų, pirmąkart priėjęs prie Viešpaties sosto nuolankiai prašys, kad žemėje neliktų jo atminimo, idant, daug kentėjęs gyvenime, amžinoje šlovėje pasaulio būtų niekinamas ir šmeižiamas. Dėl to kartais Lancicijus slėpdavo savo šventumą net simuliuodamas nederamą elgesį. Kartą vienuose namuose Čekijoje vaišinamas valgė ir gėrė viską, tarsi norėdamas dar daugiau, kol vienas dorybingas tėvas neteko kantrybės ir patarė patausoti sveikatą...
Stebuklingas šventumas
Įstabų Lancicijaus vidinio gyvenimo tobulumą lydėjo, o ilgainiui beveik ir užgožė stebukladarystės garsas. Apimtas Dvasios pagavos, t. Mikalojus regėdavo Kristų, Švenčiausiąją Trejybę arba Švč. Mergelę Mariją. Ypatingų ženklų matydavo ir Lancicijų stebintys žmonės. Per Mišias jis dažnai atrodydavo paūgėjęs, o veidas degdavo maldingumu. Kartą Nesvyžiuje, kalbėdamas tėvams jėzuitams, Lancicijus knyga netyčia užkliudė laikrodį, kuris, užuot nukritęs, kybojo ore tol, kol kalbėtojas susizgribo jį paimti. Stebuklingai atsirandantys skolai grąžinti reikalingi pinigai, niekaip nesibaigiantis vyno likutis, minčių skaitymas, pranašystės, išgydymai, bilokacija (buvimas dviejose vietose tuo pačiu metu) – tai ženklai, lydėję ir plačiai išgarsinę t. Lancicijų.
Visa tai greitai tapo žinoma Draugijos vyresnybei ir negalėjo nesukelti sveiko įtarumo. Ištyręs Lancicijaus gyvenimą, generolas Klaudijus Aquaviva jį pripažino derantį Draugijai ir paragino toliau laikytis šventumo kelio. Nuodugniai ištirtas garsusis gyvenimo knygos regėjimas, pasižymintis visais dieviškųjų apreiškimų ženklais, buvo pripažintas „tikru Dievo pažadu“. Vyresnybės pasitikėjimą Lancicijumi liudijo ir jam patikėtos vadovaujančios (provincijolo, kolegijos rektoriaus) pareigos. Generolo pageidavimu t. Mikalojus surašė gautas dvasines malones, idant jos būtų saugomos archyve „Draugijos paguodai“.
Lancicijaus šventumas neliko nepastebėtas ir už Draugijos ribų. Tiek prastuomenė, tiek ponai, išvydę t. Mikalojų einant gatve, puldavo ant kelių, prašydami leisti pabučiuoti ranką, ir šaukdavo: „Šventasis tėve, melski už mus!“ Norėdamas šito išvengti, Lancicijus ėmė važinėti uždaru vežimu. Kauniečiai dar prieš Lancicijaus mirtį kaip įmanydami stengėsi gauti kokių nors šventojo jėzuito relikvijų, o jam mirus tuoj pat subėgo pareikšti pagarbą. Norėdamas šventąjį palaidoti kuo garbingiau, Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius ketino perkelti mirusiojo palaikusį Vilnių, tačiau tam pasipriešino kauniečiai su seniūnu Albertu Stanislovu Radvila priešakyje.
1655 m., praėjus vos dvejiems metams nuo mirties, per Lietuvos karą su Rusija Kauną įžengę kazokai Lancicijaus palaikus sudegino ir išbarstė Nemune. Vis dėlto t. Mikalojaus relikvijos jau buvo spėjusios paplisti: 1667 m. Vilniaus profesų namų Šv. Kazimiero bažnyčioje saugotų relikvijų dėka išgijo trys žmonės.
Lancicijų ir po mirties ypatingai gerbė Lietuvos (taip pat ir Lenkijos bei Čekijos) jėzuitai: buvo nutapyta daug jo portretų, o Lancicijaus užtarimu išgijęs t. Kazimieras Kojalavičius, SJ, parašė pirmąją jo biografiją. 1690 m. ją papildė ir Prahoje išspausdino čekų jėzuitas Aloyzas Boguslovas Balbinas. Kad ir kiek buvo dėta pastangų, t. Lancicijaus kultas ilgainiui užgeso. Galime spėti, kad jam pavyko įvykdyti savo troškimą – pasiekus Viešpaties sostą išprašyti sau užmarštį žemėje.
Dvasinio gyvenimo ugdytojas
Regis, vos ne kiekvienas, susidūręs su Lancicijumi kaip su dvasios tėvu ar nuodėmklausiu, šį žmogų įsimindavo visam gyvenimui. Romoje jis dažnai buvo kviečiamas į įvairius vienuolynus klausyti išpažinčių. Dalį savo praktinio vadovavimo dvasiniam gyvenimui patirties t. Lancicijus užrašė. Didžiuma jo raštų (21 veikalas) buvo sudėti į „Dvasinių veikalėlių“ dvitomį, kuris 1650 m. pasirodė Antverpene (antroji laida išleista 1724 m. Ingolštate, o 1872 m. Paryžiuje atspausdinta nauja rinktinė). Be to, pavieniai Lancicijaus užrašai taip pat dažnai buvo perleidžiami atskiromis knygelėmis arba tiesiog perrašinėjami. Populiariausias jo darbas – apmąstymai kiekvienai metų dienai – XVII–XIX a. susilaukė dvylikos pakartotinių leidimų: Prahoje (3 kartus), Lježe ir Briuselyje (2 laidos), Avinjone, Lione, Hertogenboše (Nyderlandai), Insbruke ir Krokuvoje, bei vertimų į čekų, lenkų, prancūzų kalbas. Kiti veikalėliai iki pat XX a. pradžios buvo perspausdinami Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje bei verčiami į vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, čekų kalbas.
Didžiuma Lancicijaus užrašų skirti dvasios tobulumo siekiantiems vienuoliams ir konkrečiai jėzuitams: naujokams, jauniems vienuoliams, terciatą atliekantiems tėvams, vyresniesiems, kunigams ir broliams. Praktinis veikalų tikslas – pateikti vienuoliams (jėzuitams) įvairių vienuolystės etapų dvasinio gyvenimo principus. Lancicijus čia atsiskleidžia daugiau ne kaip mistikas ar dvasinio gyvenimo teologas, bet kaip ugdytojas, pirmiausiai reikalaująs begalinio dvasios tyrumo, skatinąs siekti dorybių, skrupulingai besirūpinąs išrauti bet kokią nuodėmės apraišką.
Jėzaus Draugijos istorikas
Baigęs teologijos studijas, Lancicijus buvo paskirtas padėti rašyti Draugijos istoriją. Tuo metu jis pažinojo apie trisdešimt Ignaco bendražygių bei du jo kambarinius ir galėjo užrašyti vertingus jų liudijimus, kuriais plačiai naudojamasi iki šiol. Pačiam Lancicijui tai padėjo geriau pažinti Draugijos steigėjo dvasią ir leido pagilinti savo, kaip dvasios vadovo, patirtį. Draugijos tradicijos pažinimas gerokai pakėlė ir jo veikalų, skirtų dvasiniam gyvenimui ugdyti, vertę. 1622 m. Krokuvoje Ignaco Lojolos kanonizacijos proga buvo išleistas Lancicijaus veikalas Gloria S. Ignatii..., dokumentais pagrindęs Ignaco gyvenimą, pristatęs jo raštus, liudijęs apie Ignaco dorybes bei įtaką aplinkiniams. Per nepilną dešimtmetį veikalas susilaukė pakartotinių leidimų Vilniuje, Antverpene ir Ruane bei vertimo į flamandų kalbą.
T. Mikalojus Lancicijus, SJ, paliko ryškius savo gyvenimo ir veiklos pėdsakus Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Belgijoje ir Italijoje. Mistikas ir dvasinio gyvenimo mokytojas, vertintas karalių ir prastuolių, gerbtas šventųjų ir nusidėjėlių. Katalikiškoje Europoje – garsus tarp daugelio garsių. Mums Lietuvoje – vienintelis.
Liudas Jovaiša, Laiškai bičiuliams, 2003 m. pavasaris, 15–18 psl.