Arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas, SJ, savaitės pradžioje pateikė savo pamąstymus apie karą Ukrainoje vokiškoje ir prancūziškoje Centrinės Europos jėzuitų provincijos svetainėje. Susidomėjus lietuviškai kalbantiems skaitytojams, pateikiame šias mintis ir lietuvių kalba.
Jau prasidėjus karui Ukrainoje, Vilniaus šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčioje aukojau šv. Mišias rusų kalba. Jos vyksta kiekvieną sekmadienį jau 30 metų, o renkasi rusakalbė bendruomenė, nepriklausomai, kokios tautybės būtų šie žmonės. Meldėmės už taiką Ukrainoje ir kad kuo greičiau liautųsi Rusijos karas prieš kaimyninę nepriklausomą šalį – Ukrainą.
Žiūriu pranešimus iš Ukrainos ir matau filmuotus vaizdus, kai moterys priėję prie Rusijos kareivių jiems rusų kalba tiesiog į veidą šaukia: „Eikite iš čia namo!‟ Arba jau užimtų teritorijų gyventojai, susirinkę su Ukrainos vėliavomis, skanduoja jiems: „Okupantai‟. Gali būti, kad tų moterų ir kitų žmonių gimtoji kalba yra rusų. Tokių Ukrainoje nemažai, bet jie savo tėvyne laiko Ukrainą ir visomis jėgomis priešinasi užpuolikams. Nieko nuostabaus, kad ta pačia kalba kalbantys žmonės suvokia save kaip skirtingų valstybių piliečiai.
Tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje – ne dviejų tautų tarpusavio santykių aiškinimasis, o dviejų mentalitetų, dviejų būdų žvelgti į pasaulį ir siekti savo tikslų susikirtimas. Demokratinio – kur žmogus yra laikomas žmogumi, ir kito – kur svarbi tik imperijos didybė, kur priešinga nuomonę turintis pilietis greitai atsidurs kalėjime (sufabrikavus iš piršto laužtus kaltinimus) arba bus nužudytas. Šią sistemą puikiai pažįstu – joje gyvenau 30 metų. Anuomet prievartos mašina buvo nukreipta prieš Bažnyčią ir bet kokį tautiškumo pasireiškimą ar abejonę komunistine sistema. Tikriausiai Vakaruose mažai kas nutuokė, kokia iš tikrųjų padėtis buvo pas mus, nes buvo niekšiškai meluojama į akis. Nuo to mums nebuvo lengviau. Mano paties šeima, kaip ir daugelis kitų, patyrė represijas, aš pats ne kartą buvau KGB tardomas ir gąsdinamas, nes norėjau stoti į kunigų seminariją. Šiandien ta pati imperinė mąstysena nurodo jau kitus priešus, bet tai nekeičia jos esmės.
Neapsigaukime – prasidėjo karas su visais jo baisumais, ir jei aiškiai neįvardinsime, kas yra agresorius, o kas auka, jei nebus sustabdyta užvesta pragaro mašina – nežinia, kas dar gali atsitikti.
Gąsdina paralelės tarp Adolfo Hitlerio ir Vladimiro Putino eros. Paėmę valdžią, jie pavertė ją diktatūra, kurstė nuoskaudas dėl praeityje patirtų pralaimėjimų (I pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo), ėmėsi esminio kariuomenės modernizavimo bei vystymo, savo partiją pavertė vienintele politine jėga, kūrė savo ideologija grindžiamas jaunimo organizacijas, siekė susigrąžinti prarastas teritorijas ir užimti naujas. Žinoma, tai skirtingos epochos ir ne viskas kartojasi, bet ar neturėtume pasimokyti iš praeities? Tik praėjus kiek laiko, pasaulis pamatė, kad ne tik naivu, bet ir nusikalstama buvo manyti, jog Austrijos Anschlussas ar Sudetų užėmimas buvo vienintelis siekis, o su tuo susitaikius, bus pasiekta taika, ir kitos Europos šalys galės ramiai gyventi. Įvyko kaip tik priešingai – tapo paskata dar didesniems grobuoniškiems tikslams, kurie visam pasauliui, taip pat ir Vokietijai, atnešė neįsivaizduojamas kančias ir sunaikinimą.
Ukraina yra laisva ir nepriklausoma šalis, kuri sprendžia, kaip gyventi ir su kuo kurti ateitį. Ar galime skirstyti šalis į tas, kurių piliečiai turi teisę patys nuspręsti savo likimą, ir kitas, kurios privalo paklusti imperiniams kaimynų siekiams? Ar tai nebūtų akivaizdi veidmainystė? Argi neparodo, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, daugybės ukrainiečių pasiryžimas bet kokia kaina ginti savo Tėvynės laisvę ir jau milijonais skaičiuojamų pabėgėlių „referendumas‟, kai jie nuo karo baisumų bėga ne į Rusiją, o į Vakarus?!
Ir tegul niekas negalvoja, kad Ukrainos paaukojimas, jos žmonių žudynės, sugriauti miestai gali būti taikos kaina. Ne, tai tik agresoriaus kurstymas eiti dar toliau. Ir kas pasakys, kur yra jo siekių ribos? Kol politiniams klausimams spręsti pasirenkamas karas, laužomos pagrindinės tarptautinės teisės taisyklės, klastingai užpuolama kaimyninė valstybė ir grasinama branduoliniu ginklu – niekas ir niekur negali jaustis saugus.
Reikia pasipriešinti blogiui, bet nepasiduoti pykčiui. Verta įsiklausyti į Kijevo ir Haličo Didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko žodžius: „Matome, kad nugali ne neapykanta, bet meilė. Meilė gimdo didvyrius, o neapykanta – nusikaltėlius. Todėl raginu mus visus: mokykimės mylėti šiuo tragišku metu. Nepasiduokime neapykantos nelaisvei. Nesinaudokime neapykantos kalba ir jos žodžiais. Kaip sako senovės išmintis, tas, kuris nekenčia priešo, jau yra jo nugalėtas. Mes nugalėsime meilės galia – meilės savo tėvynei, Dievui ir savo artimui.‟
Tegul nepaliauja malda už taiką, už Ukrainos ir Rusijos žmones.
