MAGIS misija: „Džiugu, kad Dievas apsilanko ne tik didelių miestų katedrose“
Asta Krasauskaitė, Kauno jėzuitų gimnazijos sielovados koordinatorė
Dievo Malone ir visų mūsų rėmėjų dėka, liepos mėnesį Kauno jėzuitų gimnazijos penki gimnazistai – Urtė, Mikas, Jokūbas, Aidilė ir Areta – ir mes, du gimnazijos darbuotojai – Asta Krasauskaitė ir kun. Eugenijus Markovas, SJ – išvykome į ketvirtąją MAGIS’24 misiją Afrikoje. Ją pavadinome „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).
Džiaugsmo tema kilo iš popiežiaus Pranciškaus žodžių, pasakytų pasaulio jaunimo dienose Lisabonoje: „Tikrasis džiaugsmas visada yra misionieriškas. Jis skirtas ne vienam žmogui, bet reikia juo pasidalinti su kitais“. Nešti džiaugsmą per tarnavimą Lenkisem parapijos bendruomenei, džiaugtis kartu su vietiniais maldoje ir bendrystėje – tai tapo pagrindiniu mūsų misijos tikslu.
Kauno jėzuitų gimnazijos „MAGIS misija“ jau ketvirtą kartą keliavo į pietinę Kenijos dalį. Ten prisidedame prie Gvadalupės tėvų kongregacijos misionierių nuolatinės misijos masajų žemėse. Pagrindinė užduotis, prieš vykstant į misiją, yra išsiaiškinti, kur ir kaip mes galime būti labiausiai naudingi vietos žmonėms. Kalbantis su vietos misionieriumi, geru Eugenijaus Markovo bičiuliu kun. Pedro Flores, supratome, kad galime išpildyti vieną vietinių svajonę – kartu pastatyti koplytėlę Emeseros kaimo bendruomenei, kuri jau 11 metų Eucharistiją švenčia tiesiog po medžiu. Labai džiugu, kad į mūsų kvietimą finansiškai prisidėti prie koplyčios statybos atsiliepė Kauno jėzuitų gimnazijos ir Kauno šv. Pranciškaus Ksavero rektorato bendruomenė. Jų dėka surinkome visą koplyčios statybai reikalingą pinigų sumą, o nuvykę į Keniją su „MAGIS‘24 misijos“ komanda, galėjome savo darbu prisidėti prie statybų ir su vietos žmonėmis iškilmingai švęsti koplyčios pašventinimą.
Pirmąjį mūsų kelionės sekmadienį šv. Mišias su Emeseros kaimo bendruomene šventėme po medžiu. Vietiniams ši maldos vieta yra įprasta, tačiau mums buvo įspūdinga šv. Mišių metu matyti šalia besisukiojantį šunelį ar besiganantį kupranugarį. Tądien mes buvome šiltai priimti vietos bendruomenės, gavome masajietiškus vardus, mums aprodė pradėtą statyti koplytėlės karkasą. Taip pat buvome pakviesti pietų į kuklius, bet jaukius parapijietės Maggy namus. Masąjų moterys šoko ir dainavo vietines dainas, įtraukdamos ir mus, o vėliau ir mes pristatėme savo liaudies dainas bei šokius. Galiausiai visi kartu užtraukėme giesmę „Hakuna mungu“ (svahilių kalba „Jokio kito Viešpaties“), kurią buvome išmokę. Ši patirtis parodė, kad išties nėra jokio kito Viešpaties, kuris taip sujungtų tokias skirtingas kultūras ir tokius skirtingus žmones.
Emeseroje, šalia statomos koplyčios, radome mažą ir aprūdijusią priešmokyklinio amžiaus vaikų mokyklėlę. Susipažinę su vaikais ir mokytoju bei pamatę mokyklėlės skurdumą, mes iškart supratome, kad norime būti su šiais mokiniais ir pagelbėti, kaip tik galime. Mums tai buvo tarsi šv. Pranciškaus iš Asyžiaus ženklas, kad „statyti Bažnyčią“ – tai ne tik akmenis krauti, bet ir kurti ir auginti santykį su žmonėmis. Kol dalis komandos kasė žvyrą, betonavo, dažė ir kitaip prisidėjo prie statybų, kiti vedė užsiėmimus vaikams ir, paruošę edukacinius plakatus, mokė juos skaičių, raidžių bei anglų kalbos.
Šios statybos tapo ir bendrystės augimo vieta. Dar ilgai prisiminsime, kaip Emeseros žmonės mūsų laukdavo atvažiuojant, kaip kartu giedodami nešėme statybines medžiagas, kaip net nemokėdami jų kalbos su jais susikalbėdavome arba nesusikalbėdavome. Vaikai net pakildavo iš suolų, išgirdę mus atvažiuojant, o vietinė Mary, rūpindamasi mumis, į statybų aikštelę vis atnešdavo karštos arbatos su pienu. Statėme ir masajų raštais puošėme naująją Emeseros koplyčią, o per tai augo mūsų tarpusavio bendrystė ir meilė, kuri paskutinį statybų vakarą išsiveržė džiaugsmingu šokiu su vietos vaikais šalia jau pastatytos koplyčios.
Ne ką mažiau džiugus buvo ir koplyčios pašventinimas. Tą šventę tikrai galima vadinti Sekminėmis. Ceremoniją lydėjo džiaugsmo šūksniai, šventiniai masajų rūbai, gausiai padabinti žvangančiais papuošalais, giesmės, šokiai, maldos skirtingomis kalbomis ir gili bendrystė. Pašventinimui vadovavo kunigas Eugenijus Markovas, o koplyčiai buvo suteiktas Šventosios Dvasios titulas.
Koplyčios statybos Afrikos kaimelyje buvo viena svarbiausių „MAGIS’24 misijos“ užduočių, tačiau mūsų komanda buvo pasirengusi nešti džiaugsmą dar plačiau. Atvykę į Lenkisemo parapiją, aktyviai įsitraukėme į parapijos veiklas: lankėme parapijos žmones, bendravome, meldėmės ir giedojome kartu su jais jų namuose, grojome ir giedojome šlovindami Dievą per adoraciją, mokyklose vedėme užsiėmimus moksleiviams, rekolekcijas mokyklos vaikams ir mokytojams, savanoriavome vietos ligoninėje. Veikla parapijoje mūsų komandai parodė, kad kartais yra svarbiau (nei visi mūsų darbai) tiesiog būti su vietos žmonėmis, skirti jiems laiko ir atsigerti su jais arbatos.
Bet ar mūsų džiaugsmui tikrai nieko netrūko? Nors susidūrėme su elektros, interneto ir iš čiaupo tekančio vandens stygiumi, tačiau dėkingumo, džiaugsmo ir juoko „MAGIS’24 misijai“ tikrai netrūko. Po misijos gimnazistai dalijosi, kad džiaugiasi patirta bendryste, vietinių žmonių gerumu, gamtos unikalumu. Misijoje dalyvavusi gimnazistė Urtė sako: „Grįžtu su mintim, kad daugiau gavau nei galėjau duoti, jaučiuosi išmokusi daugiau nei galėjau išmokyti. Bet tuo pat metu be galo džiugu buvo matyti, kad ir mes atvykome ne veltui ir galėjome bent kuo nors pagelbėti, buvo gera matyti džiaugsmą vietinių veiduose“. Areta prideda: „Džiaugiuosi, kad Dievas apsilanko ne tik didelių miestų katedrose, bet ir nuošaliuose masajų šeimų namuose“. Panašu, kad išsipildė popiežiaus žodžiai ir pasidalintas džiaugsmas pripildė ir mūsų komandos širdis.
Užbaigiant norisi tiesiog dėkoti. „MAGIS misijos“ komandos ir Lenkisem parapijos žmonių vardu dėkoju visiems – finansiškai, malda ir kita pagalba – prisidėjusiems prie šios misijos įgyvendinimo. Už finansinę paramą dėkojame Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenei, Šv. Pranciškaus Ksavero rektorato žmonėms ir visiems geradariams. Už jus ir jūsų šeimas dar ilgai melsis mažo Emeseros kaimelio Afrikoje žmonės, susirinkę į Šventosios Dvasios koplyčią.
