Karolina Sadauskaitė-Varnelė, žurnalas „Ateitis”
Du broliukai kunigai
du broliukai urėdai
tik aš viena vargo dieną
grėbiau lankoj šienelį.
Šią dainą traukdami ir juokdamiesi kunigas Linas Braukyla ir tėvas Lukas Laniauskas vaikštinėjo Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso (kurį vedė su Dalia Macevičiūte) scenos užkulisiuose. Daina skamba ir šio pokalbio pabaigoje, o vėliau surimtėję kunigai dar viską vainikuoja malda. Plačios šypsenos, juokas, energija ir įsiklausymas, rimtis – tokia šio dueto harmonija. Paprašiau Lino ir Luko tarp kongreso šurmulio rasti akimirką susėsti ir pasikalbėti apie tai, kas rūpi jiems kaip dvasininkams, ko trūksta, kur gali vienas kitą palaikyti, kuo kunigystė ir tarnystė skiriasi Lietuvoje ir Amerikoje, kur dirba t. Lukas. Tad, priešais jus – atviras ir jaukus dviejų kunigų pokalbis, jame daug juoko, bet dar daugiau gelmės.
Kunigai iš skirtingų Atlanto pusių
Linas Braukyla: Nors mus skiria tūkstančiai kilometrų – tu, Lukai, esi didelės parapijos Klivlande klebonas, aš tarnauju Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje bei Vilniaus akademinėje sielovadoje – daug dalykų mus sieja. Esame kunigai, ateitininkai, dirbame su jaunimu, panašiomis aplinkybėmis atradome pašaukimą.
Lukas Laniauskas: Nepaisant to, kad mūsų aplinkos visiškai skirtingos, kunigystės luomas mus suartina, kuria brolystę. Yra dalykų, kuriuos suprantame tik mes. Į kitus taip pat žvelgiame ganytojo žvilgsniu: matome kaimenę ir avis. Kiekvieno žmogaus istorija yra šventa – tai, kaip Dievas prisiliečia prie mūsų gyvenimo, yra sakralu. O mes, kunigai, turime dovaną būti žmonių gyvenimuose nuo gimimo, krikšto iki to momento, kai išlydime juos į kapines.
Linas Braukyla: Galime pakalbėti apie savas istorijas. Noru pažinti Dievą aš užsidegiau studijų metais, būdamas ateitininku. Sakei, ir tau tai yra pažįstama…
Lukas Laniauskas: Ateitininkų veikimas Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi. Pas mus gimsti ir turi pasirinkti, ar būsi ateitininkas, ar skautas. Aš pasirinkau abu – tapau ir skautu, ir ateitininku. Mano mama skautė, o tėtis ateitininkas, taigi, mišri šeima (juokiasi). Šios organizacijos yra tarsi įgimtos, aš jų pats nesirinkau. Lietuvoje ateitininkus jūs atrandate, priimate sprendimą prie jų prisijungti. Jus galima būtų palyginti su atsivertusiais į tikėjimą žmonėmis – atradę tokią dovaną jie dega, nori ja dalintis, ją puoselėti. Ateitininkus Lietuvoje ir matau kaip aktyvius, besidominčius, veikiančius katalikus. Kai Lietuvos ateitininkai atvažiuoja į Ameriką, jie galvoja, kodėl čia visi taip lengvai į viską žiūri…
Šventovė prie medžio
Linas Braukyla: Man iškyla kadras iš filmo apie Dainavą (Toks kaimas Amerikoje, rež. R. Rakauskaitė – red. past.), kur tu surikiavęs aplink save kokį 100 vaikų eini į šventovę – taip vadinama vieta šalia ąžuolo, kurioje vyksta šv. Mišios. Man atrodo, jos atsiradimas buvo tavo iniciatyva?
Lukas Laniauskas: Mano pašaukimo istorija glaudžiai susijusi su Dainavos stovykla, aš ten užaugau, tačiau vienintelis dalykas, ko man ten trūko – vietos, kuri būtų paskirta tik Viešpačiui. Būdamas 18 metų pradėjau apie ją galvoti ir pats savo rankomis pastačiau.
Linas Braukyla: Kirtai medžius kirviu?
Lukas Laniauskas: Taip, tik su pjūklu. Tau juokinga, bet aš tikrai taip dariau. Netgi buvau susirgęs, nusideginęs odą, reikėjo gydytis. Tai truko beveik visą vasarą, gyvenau ten šešias savaites. Pirmiausia ieškojau vietos, kur tą šventovę pastatyti. Vis sustodavau kur nors ir klausdavau: Viešpatie, gal čia? Kai sustojau toje vietoje, buvo toks jausmas, vizija, galėjau matyti, kaip tai atrodys, kokia ta šventovė ten bus. Ir pamačiau vidury miško didelį akmenį. Tai lyg Petro akmuo, jo uola.
Per ateitininkus atradau tikėjimą. Taip pat Dainavoje sutikau arkivyskupą Kęstutį Kėvalą, kuris dar nebuvo arkivyskupas, tiesą sakant, pirmą sykį susitikome, kai jis dar nebuvo kunigas. Po metų mano įrengtoje šventovėje jis paaukojo pirmas šv. Mišias. Jam pirmiausia ir prasitariau, kad jaučiu pašaukimą.
Linas Braukyla: Ar tas susitikimas su Kęstučiu Kėvalu tavyje kažką dar smarkiau išjudino?
Lukas Laniauskas: Jis buvo seminaristas – studijavo, galvojo apie kunigystę. Kunigai ir seminaristai, kurie apsilankydavo Dainavoje – Antanas Saulaitis, Julius Sasnauskas, broliai Aldonas ir Algis Gudaičiai – buvo labai mieli, pilni, tikri. Žiūrėdamas į dvasininkus matai, kokia gali būti kunigystė.
