Po šimto metų, 1972 m. birželio 9 d., Draugijos generalinis vyresnysis t. Pedro Arrupė atnaujino šį paaukojimą, primindamas, kad ignaciškasis dvasingumas remiasi Jėzaus Kristaus pažinimu ir gilia meile, kurią atskleidžia jo Širdis. Ši meilė apima visą Evangeliją. Atviras Jėzaus šonas, iš kurio teka kraujas ir vanduo, slėpiningai skelbia Dvasios dovanas Bažnyčiai. T. Arrupė rašė, kad, atsiliepdamas į šią meilę, Ignacas atsidavęs tarnavo Švč. Trejybei kaip Jėzaus bendražygis, pasirinkdamas neturtą ir visiškai, iki kryžiaus, savęs atsižadėdamas; jis gavo artumo Sūnui malonę, kad galėtų vesti pasaulį pas Kristų. Šis kvietimas aukoti save Jėzui Kristui ir Bažnyčiai, kuri yra Jo Kūnas, skirtas ir mums šiandien.
Liepos 31 d., per šv. Ignaco šventę, baigsis jubiliejiniai Šv. Ignaco metai, kuriais minėjome Ignaco atsivertimą, įvykusį 1521m., ir kanonizaciją, paskelbtą 1622 m.
T. Arturo Sosa, SJ, savo laiške jėzuitams rašo, kad jubiliejinių metų šūkis „Visa matyti naujai Kristuje“ skatino žvelgti į Ignacą kaip į Lojolos piligrimą ir iš jo mokytis sekti Jėzumi. T. Sosa viliasi, kad nuolatinis Ignaco troškimas atsiversti bei atsidavimas Šventosios Dvasios vedimui ir toliau bus paskata jo dvasingumą puoselėjančių jėzuitų gyvenime: „Trokštame, kad mes į visa žvelgtume panašiai kaip Viešpats, kad mūsų elgesį bei sprendimus įkvėptų ta pati Tėvo valia, kurios nenuilstamai ieškojo ir kurią rado Ignacas. Todėl, pasiaukodami Švč. Jėzaus Širdžiai, prašome, kad ji apšviestų mus ir palaikytų kelionėje.“