1 / 1

LGBT asmenys Bažnyčioje – Kristus priima kiekvieną žmogų

Balandžio 9 d. pokalbio su t. Jamesu Martinu, SJ, rašytoju, katalikiško žurnalo „America“ laisvuoju redaktoriumi, Vatikano sekretoriato komunikacijai patarėju, nuoroda į vaizdo įrašą – straipsnio apačioje.

 

Toliau pateiktą pokalbio su t. J. Martinu, SJ, santrauką, kurią parengė Gabrielė Makarevičiūtė, siūlome skaityti kartu su 2018-aisiais Pasaulio šeimų susitikime Dubline pasakyta kalba „Kaip parapijos galėtų priimti LGBT katalikus?“

https://www.bernardinai.lt/2018-08-28-kaip-parapijos-galetu-priimti-lgbt-katalikus/

 

LGBT asmenys Bažnyčios akiratyje

Savo, kaip jėzuitų vienuolio, veiklos metu dirbau su esančiais paraštėse – benamiais, vargšais, pabėgėliais Rytų Afrikoje. Kai tapau straipsnių autoriumi žurnale „America“, ėmiau rašyti su LGBT susijusiomis temomis, kadangi LGBT asmenys neturėjo palaikymo, atstovų Katalikų Bažnyčioje. Jiems reikėjo žmogaus, kuris kalbėtų už juos ir apgintų jų interesus.

2016-aisiais, po skerdynių Floridos gėjų klube „Pulse“, kur buvo nužudyti 49 žmonės, nepaisant to, kad iki tol tai buvo didžiausias masinis šaudymas JAV istorijoje, užjautą pareiškė tik keletas Bažnyčios atstovų, tačiau netgi jie vengė minėti „gėjus“ ar „LGBT“. Tai paskatino kalbėti apie tiltų tiesimą tarp Bažnyčios institucijos ir LGBT bendruomenės.

Palaikymas ir priekaištai – nuo plojimų iki puolimo

Mano knyga „Tiltų statymas: kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė gali užmegzti pagarba, atjauta ir jautrumu grįstus santykius“ ne kvestionuoja Bažnyčios mokymą, o kviečia gyventi pagal tai, ko prašo Katalikų Bažnyčios Katekizmas: su LGBT asmenimis elgtis supratingai, pagarbiai ir jautriai, su meile, atjauta ir gailestingumu, kurį rodo Jėzus. Kiekvienas mano žingsnis buvo patvirtintas jėzuitų vyresniųjų. Nesitikėjau, jog knyga sulauks tokios aštrios reakcijos, tačiau atsakas buvo nepaprastas: nuo plojimų stovint ir laukiančiųjų eilėje padėkoti iki kritikos, puolimo ir šmeižto. 2018 metais Pasaulio šeimų susitikime Dubline santrumpa „LGBT“ buvo pirmą kartą pavartota viešame Vatikano pristatyme. Nepaisant to, kad Pasaulio šeimų susitikimo pranešimas buvo patvirtintas Vatikano, jis nebuvo pakankamai ortodoksiškas mažai grupelei žmonių, kitoje gatvės pusėje surengusių savo konferenciją.

Stiprios reakcijos iš abiejų pusių patvirtino, jog šis pokalbis yra reikalingas. LGBT katalikai dažnai jaučiasi atskirti, ignoruojami ir netgi persekiojami savo pačių Bažnyčios. Šie pakrikštyti žmonės yra tokia pati Bažnyčios dalis kaip Popiežius, jų vietos vyskupas ar aš. Tačiau jie nesijaučia laukiami savo pačių Bažnyčioje, nekalbant apie persekiojimą ir smurtą, su kuriuo jie susiduria plačiojoje visuomenėje.

Įžvalgos iš Jėzaus tarnystės visuomenės atstumtiesiems: Jėzui nėra „mes“ ir „jie“

Jėzaus veikla, aprašyta Evangelijose, yra pavyzdys, kaip tarnauti žmonėms, kurie identifikuojasi su LGBT. Jėzus nuolat eina pas žmones, kurie jaučiasi esą paraštėse. Jėzus veda savo mokinius iš vidaus į išorę, įtraukia tuos, kurie yra už bendruomenės ribų, vedasi juos su savimi.

Romėnų karys prašo pagydyti jo sergantį tarną, tačiau sako esąs nevertas, kad Jėzus ateitų į jo namus. Šimtininkas tiki, jog tarnas pagis vos Jėzui pasakius žodį. Jėzus žodžiu pagydo tarną, sakydamas, jog visame Izraelyje nėra matęs tokio tikėjimo. Nepaisant to, kad šimtininkas nėra žydas, žydų bendruomenės dalis, jis netiki tą patį Dievą, tačiau Jėzus sutinka šimtininką, jį išklauso, jo nepasmerkia, kaip tik – pagiria jo tikėjimą ir padaro jam didžią paslaugą išgydydamas tarną.

LGBT asmens įvaizdžiu galėtų būti Zachiejus, mokesčių rinkėjas, kuris įlipa į medį, kad pamatytų Jėzų. Kad pamatytų Jėzų, LGBT asmenims reikia nueiti ilgą kelią. Kai Jėzus sako, jog šįvakar valgys Zachiejaus namuose, muitininkas patiria atsivertimą, kuriam esame šaukiami visi. Jėzaus priėmimą seka atsivertimas.

Jėzus neturėtų kalbėti ir su samariete, tačiau Jis ilgai kalbasi su ja, neteisia jos, išklauso jos istorijos. Tam tikra prasme ji pasiunčiama apaštališkai misijai papasakoti visiems apie susitikimą su Jėzumi. Samarietės indas vandeniui lieka jai už nugaros.

Šiose trijose istorijose matome Jėzų, susitinkantį su atstumtaisiais. Jėzus su jais elgiasi mielai, gailestingai ir supratingai. Mes, kaip krikščionys, turime klausti, kas yra mūsų visuomenės ir Bažnyčios paraštėse? Mano atsakymas – tai yra LGBT asmenys. Nors mes visi esame nusidėjėliai, jie yra vieninteliai, nuolat apibūdinami kaip nuodėmingieji. Aš tikiu, jei Jėzus šiuo metu būtų Žemėje, Jis prašytų mūsų atsigręžti į šią bendruomenę, taip pat, kaip jis atsisuko į romėnų karį, į Zachiejų ir moterį prie šulinio. Nekritikuodamas jų gyvenimo būdo, pasirinkimų, jų neteisdamas, o mylėdamas juos. Įvykęs jų atsivertimas – Jėzaus priėmimo pasekmė. Jėzui nėra „mes“ ir „jie“, Jam visi esame „mes“.

Per penkerius tarnystės su LGBT asmenimis metus įgytos pamokos

Po pirmojo knygos leidimo daugybė LGBT asmenų pripažino, jog knygoje kalbama apie tiltą tarp dviejų pusių, gerbiančių viena kitą, bet patyrę tokį smarkų Bažnyčios persekiojimą ir skaudinimą, jie mano, jog atsisukti į juos yra Bažnyčios pareiga. Manau, jog tai yra tiesa, ir būtent tai pakeičiau antrajame knygos leidime. Bažnyčios atsakomybė yra pirmai atsisukti į šią taip ilgai marginalizuotą bendruomenę.

Antrasis dalykas, kurio išmokau – kad tai, kokia veiksmų eiga yra geriausia, turėtų nuspręsti kiekvienas savo regione. Kas tinka Niujorke, gali netikti Vilniuje. Kviečiu visas parapijas ir vyskupijas mėginti atsisukti į LGBT asmenis savo būdu, atpažįstant vietos bendruomenės poreikius, tačiau suvokiant, jog dažnu atveju tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Prieš LGBT asmenis yra smurtaujama, savižudybių skaičius tarp LGBT asmenų yra labai didelis. Tai, jog žmogus nėra priimamas, paveikia ne tik jo santykį su Bažnyčia, bet ir jo įsitikinimą, kiek Dievas jį myli. Kartais susiduriama su sunkumais, mėginant įkurti grupes ar oficialias organizacijas darbui su LGBT asmenimis, tačiau kiekvienas mūsų galime užsiimti individualia sielovada su LGBT asmenimis, taip, kaip veikė Jėzus.

Įsiklausymas ir jautrumas LGBT asmenų bei jų artimųjų patirčiai

Įsiklausykime į skausmą tėvų, kurie išgyvena tragediją sužinoję, kad jų vaikai yra LGBT, leiskime jiems išsakyti savo jausmus. Pasakykime, kad jie nepadarė nieko blogo. Beveik kiekvienas mokslininkas pripažįsta, jog žmonės tokie gimsta, todėl tėvai neturėtų jaustis kalti. Būdami pakankamai atidūs, dauguma tėvų tai vaikuose pastebi jau nuo mažens. Paprašykime tėvų ir toliau mylėti savo vaiką. Popiežius Pranciškus kalba, kad LGBT asmenys tokie gimsta, ir prašo tėvų niekad neišsižadėti savo vaiko. Tai yra žinia, priimta aukščiausiuose Bažnyčios sluoksniuose. Tėvų užduotis yra palaikyti savo vaiką, būti šalia, neteisti jo. Cituojant Popiežių Pranciškų, Jėzus niekad nepasakytų LGBT asmeniui „eik šalin nuo manęs“. Svarbiausia – mylėti savo vaiką kaip Dievo dovaną, sukurtą ypatingu būdu.

Daug žmonių tiki, jog egzistuoja genderizmo teorija, kuriai pritardami jie tampa homoseksualūs arba skatina homoseksualumą ar translytiškumą. Tačiau gėjai ir lesbietės neatsiliepia į ideologiją – jie tokie gimsta. Galėčiau pacituoti ir vieno diakono, kurio vaikas yra translytis, žodžius: „Kiekvieną, turintį patirties su translyčiais asmenimis, šokiruotų pasakymas, kad tai yra ideologijos pasekmė.“ Turime atsikratyti baimių, jog žmonės gali tapti LGBT vien dėl to, ką pamatė ar išgirdo internete. Tai implikuoja, kad žmonės gali pakeisti savo nuomonę ir nebebūti LGBT, tai veda į atvertimo terapiją ir panašius žalingus veiksmus.

Turime matyti, kad LGBT asmenys yra išskiriami kaip vieninteliai nusidėjėliai Bažnyčioje. JAV dauguma studentų gyvena seksualinį gyvenimą, tačiau kai lankau universitetus, niekas neklausia, kaip galiu kalbėti su tais nuodėmingaisiais. Dauguma katalikų vienaip ar kitaip nesilaiko Bažnyčios mokymo. Kodėl apie vienintelius LGBT asmenis yra kalbama kaip apie nusidėjėlius? Aš manau, jog taip yra todėl, kad daug žmonių vis dar gerai nepažįsta LGBT asmenų. Tai yra dar viena priežastis, kodėl mums reikia klausytis šių žmonių, su jais susitikti ir pažinti juos kaip draugus, kad suprastume jų gyvenimo sudėtingumą. Mes atpažįstame ir pagerbiame heteroseksualių porų meilę, tačiau ir LGBT asmenys myli vienas kitą, net ir patirdami kančią ir persekiojimą Bažnyčioje. Ten, kur yra meilė, yra ir Dievas.

Jėzaus pavyzdys – dvasinės stiprybės šaltinis

Dalis kunigų ir katalikų dvasinių lyderių jaučiasi labai atskirti ir vieniši sielovadinėje veikloje, nukreiptoje į LGBT, tačiau internetas suteikia informacijos ir leidžia sužinoti, kad pasaulyje yra daugybė LGBT sielovados grupių. Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, prisiminkime, kad pats Jėzus dažnai jautėsi vienišas. Daug kitų krikščioniškų denominacijų labiau priima LGBT asmenis – Katalikų bažnyčia vis dar kelyje. Viena mano mėgstamiausių citatų, kurią pasakė jėzuitų dvasininkas jaunam LGBT asmeniui: „Dievas myli tave, o tavo Bažnyčia mokosi tave mylėti.“

Būkite taikūs, net jeigu žmonės su jumis nesutinka, visad atsakykite jiems geraširdiškai ir mylinčiai. Kaip Jėzus, turite nusipurtyti dulkes nuo kojų ir judėti pirmyn. Dvasinės veiklos esmė yra dirbti su meile, net jeigu kartais susilaukiama puolimo, žmonėms perskaičius netikslių dalykų internete, ne taip interpretavus, ką perskaitė. Žmonės bijo pokyčių, savo pačių komplikuoto seksualumo, kartais jie yra motyvuojami grynos neapykantos. Tačiau niekad neatsakau neapykanta, o tęsiu savo tarnystę – kaip tai darė Jėzus, nors ir daugybė žmonių Jam nepritarė. Noriu padrąsinti visus krikščionis ir katalikus sekti Jėzaus pavyzdžiu atsisukant į tuos, kurie yra paribiuose, ir sakyti kiekvienam, kad nesvarbu, kuo tiki, šiems žmonėms reikia tavo pagalbos ir meilės.

Kai Jėzus pakviečia Zachiejų, Evangelijoje pagal Luką sakoma, „tai matydami, visi murmėjo“. Žmonėms nepatiko, kad Jėzus atsigręžia į esantį paribyje. Man atrodo, kad yra dvi pozicijos, kurias galime užimti: minios, kuri murma, arba Jėzaus. Aš renkuosi stovėti Jėzaus vietoje.

Jeigu turite klausimų ar norėtumėte dvasinio pokalbio, galite kreiptis į VU kapelioną kun. Eugenijų Puzynią, SJ: eugenijus.puzynia(at)cr.vu.lt

Parengė Gabrielė Makarevičiūtė