Mantas Mileris SJ, žurnalas „Jėzuitai“, 2025 2
Mano pažintis su ignaciškuoju dvasingumu prasidėjo 2012 metų vasarą, kai dalyvavau Magis jaunimo piligriminiame žygyje iš Šiluvos į Kryžių kalną. Keliavome penkias dienas, neturėdami pinigų ir maisto, tikėdamiesi jo gauti iš žmonių. Pirmą dieną dar abejodamas, ar kas nors mums ką duos, jau tą pačią dieną patyriau nuostabų Dievo veikimą ir meilę per žmonių dosnumą ir gerumą. Taip pradėjau realiai patirti, ką reiškia ignaciškasis principas „Dievo ieškoti ir jį rasti visur“. Ši piligrimystė leido patirti Dievą per įvairiausius įvykius, žmones ir situacijas. Čia įvyko pirmas susitikimas su ignaciškuoju dvasingumu, kuris mane sužavėjo ir lydi iki šiol. Tam tikra prasme tai buvo ir mano jėzuitiško ugdymo(si) neoficiali pradžia.
Ieškodamas savo pašaukimo ir klausdamas Dievo, kur jis mane kviečia, paprašiau jėzuitų dvasinio palydėjimo. Po poros metų, 2014-aisiais, buvau priimtas į Jėzaus Draugiją. Tuometinis provincijolas dvejiems metams išsiuntė į naujokyną Birmingeme, Anglijoje. Ten kartu su kitais septyniais naujokais mokėmės gyventi bendruomenėje, augti dvasiškai per įvairius maldos būdus, dvasinį skaitymą, dienos refleksiją, popietinius darbus sode ir bendrą namų ruošą bei tvarkymąsi. Ryte turėdavome trumpas paskaitas apie jėzuitų istoriją, dvasingumą, įžadus, psichologiją ir t. t. Ir patys rengdavome pasisakymus įvairiomis temomis. Pirmaisiais metais buvo labai nelengva, nes dar gerai nemokėjau anglų kalbos – skaitant tekstus tekdavo versti vos ne kiekvieną žodį. Vieną dieną per savaitę savanoriaudavau pabėgėlių centre, kur turėjau galimybę susitikti ir susipažinti su įvairiais žmonėmis iš skirtingų šalių, išpažįstančių įvairias religijas. Daugelis jų buvo musulmonai – labai malonūs ir nuoširdūs žmonės. Stebėdavausi vėliau išgirdęs jų labai jautrias ir skausmingas išgyvenimo istorijas. Atrodė neįtikėtina, kaip jie dar nepalūžo. Man tai buvo Dievo veikimo liudijimas jų gyvenimuose.
