Spalio 19–22 dienomis Vienos Kardinolo Königo dvasinio ugdymo centre (Kardinal-König-Haus) susitiko Europos jėzuitų provincijų dvasinio ugdymo centrų vadovai, dauguma – jėzuitai. Susitikime dalyvavo ir t. Vytautas Sadauskas SJ, kuris teigia, kad konferencija priminė: malda nėra tik žodžiai ar mintys, bet visas žmogus – siela, dvasia ir kūnas. Dvasinis gyvenimas tampa pilnas tik tada, kai į jį įtraukiamas kūnas – ne kaip priemonė, o kaip neatsiejama žmogaus tapatybės dalis.
T. Vytautas Sadauskas SJ
Įsikūnijimo paslaptis ir holistinė malda
Konferencijoje gilinomės į įsikūnijimo sampratą, primenančią, kad krikščioniškasis kelias į Dievą niekada nevyksta „be kūno“. Pats Dievas tapo kūnu, kad priartėtų prie žmogaus, todėl ir žmogaus kelias į Dievą eina per kūniškumą.
Šv. Ignacas Lojola, kurio dvasinės pratybos daugelį amžių formavo krikščioniškos maldos praktiką, nuolat kvietė į maldą įtraukti kūną – vaizduotę, jusles ir laikyseną. Kūno išraiškos formuoja sielą, o pojūčiai tampa vartais į Dievo veikimą žmoguje. Jis žinojo, kad tai, kas išreiškiama kūniškai, daro stiprų poveikį protui ir sielai. Ignaco požiūris į kūno laikyseną buvo liberalus – svarbiausia, kad ji padėtų susikaupti, o ne ribotų ir trukdytų.
Kūno kalba maldoje
Konferencijos dalyviai praktiškai išbandė įvairias kūno laikysenas ir gestus maldoje. Malda nebuvo tik tylus susikaupimas – ji tapo judesiu, kalba be žodžių.
Suglaustos rankos reiškė susitelkimą, ištiestos – atvirumą malonei, iškeltos – pasidavimą. Nusilenkimas tapo pagarbos ženklu, klūpėjimas – garbinimo išraiška, o gulėjimas ant žemės – visiško atsidavimo simboliu.
Šv. Dominyko maldos būdai buvo pristatyti kaip klasikinis pavyzdys, kaip fizinė laikysena atspindi vidinę būseną. Heidingas Fredrikas SJ iš Švedijos pabrėžė, kad „malda, kaip intymus pokalbis su Dievu, negali būti pilna be kūno kalbos. Kūnas nėra tik priemonė – jis yra mūsų tapatumo dalis.“
Kryžiaus ženklas – meilės judesys
Vienas įsimintiniausių konferencijos momentų buvo Josefo Maurederio SJ vedama meditacija apie Kryžiaus ženklą. Dalyviai iš naujo atrado šį kasdienį gestą kaip kūnišką maldą: kai delnu per save brėžiame kryžių, ant kūno „nupiešiame“ Dievo meilės ir išgelbėjimo ženklą. Kakta simbolizuoja Tėvą – aukščiausią ir kilniausią vietą; krūtinės centras – Sūnų, Dievo įsikūnijimą; o rankos judėjimas nuo peties iki peties išreiškia Šventosios Dvasios veikimą pasaulyje.
Krikščioniškas maldos kelias nėra pabėgimas iš kūno į dvasines sferas. Kad tai įsisąmonintume, turime atsistoti „tarp dangaus ir žemės“, jausti savo šaknis žemėje ir atverti rankas Dievui. Šis paprastas ritualas tampa viso žmogaus pažadinimu – dvasiniu ir kūnišku.
Piligrimystė – kūno ir sielos kelionė
Kitas svarbus aspektas buvo piligrimystės tema. Pranešėjas Michaelis Hainzas SJ pabrėžė, kad kelionė pėsčiomis nėra tik išorinis veiksmas – ji sužadina vidinius procesus: dėkingumą, ramybę, kartais ir dvasinį nerimą, kuris tampa augimo dalimi.
Piligrimystė verčia palikti komforto zonas, apsiriboti tuo, ką gali panešti, ir susitikti su Dievu gamtoje bei savyje. Tai patirtis, kuri moko, kad kūnas nėra kliūtis dvasiniam gyvenimui, o jo sąjungininkas.
Žmogus iš žemės ir Dievo kvėpimo
Georgas Fischeris SJ priminė, kad Pradžios knygos scena, kai Dievas sukuria žmogų iš žemės dulkių ir įkvepia jam gyvybės alsavimą (Pr 2, 7) reiškia, kad žmogus nuo pat pradžių yra jungtis tarp dangaus ir žemės. 139 psalmė šlovina kūno formavimąsi įsčiose kaip Dievo stebuklą. Kiekvienas kūno judesys, net veido išraiška tampa dvasinės tikrovės ženklu. Kūnas – ne kliūtis, o Dievo balso nešėjas.
Kūnas – maldos bendrakeleivis
Po konferencijos kilo noras labiau įtraukti kūno kalbą į liturgiją, rekolekcijas ir katechezę, ypač su vaikais. Kūnas neturėtų būti tik pasirengimo maldai priemonė – jis pats yra maldos vieta.
Ir šv. Ignacas Vienos konferencijoje atgimė kaip kūniškos maldos mokytojas. Įtraukdami kūną į maldą, atrandame gilesnį įsikūnijimą ir autentiškesnį ryšį su Kūrėju. Tai kvietimas visiems – nuo dvasininkų iki tikinčiųjų – pabandyti: pakelkite rankas, nusilenkite, ženkite žingsnį ir išgirskite, ką per šiuos judesiu Dievas nori jums pasakyti, ir ką jūs norite pasakyti jam. Jūsų kūnas jau meldžiasi.
Baigiamojoje konferencijos sesijoje dalyviai citavo šv. Teresę iš Avilos: „Būkite malonūs savo kūnui, kad jūsų siela norėtų jame gyventi.“ Ši mintis nėra kvietimas lepinti kūną, bet raginimas gerbti jį kaip šventovę.
