Alina Kemežienė
Kovo 29 d. jėzuitų globojama Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė rinkosi į metinį suvažiavimą. Šiemet jis vyko Vilniuje, šv. Juozapo kunigų seminarijoje.
Daugiau nei 120 bendruomenės narių iš visos Lietuvos susitiko apžvelgti praėjusių metų darbus, patvirtinti ateinančių metų veiklos kryptis ir biudžetą, o svarbiausia – kartu išgyventi tikėjimo ir maldos bendrystę.
Suvažiavimo pradžioje bendruomenės pirmininkė Rūta Lesnikauskaitė kvietė prisiminti šv. Teresės Avilietės žodžius: „Turėtume nuolatos melstis už tuos, kurie atneša mums šviesos...“. Taip ji priminė, kaip svarbu palaikyti tuos, kurie mums padeda auginti tikėjimą. Ji pasidžiaugė, kad nepaisant įvairių iššūkių, praėję metai buvo turtingi gražiais ir prasmingais renginiais: vyko visų keturių dvasinių pratybų savaičių rekolekcijos, ugdymo savaitgaliai, regionų susitikimai ir kitos bendruomenę stiprinančios iniciatyvos.
Ypatinga suvažiavimo dovana tapo kunigo Mozės Mitkevičiaus mokymas. Pristatydamas Morkaus Evangelijos ypatingumus ir užmojus, jis kvietė susirinkusiuosius būti „prisikėlimo krikščionimis“. „Lietuviams įprasta būti Didžiojo penktadienio katalikais. Nors tai ypatingas įvykis, tačiau palikime tas nuotaikas Didžiajam penktadieniui. Būkime sekmadienio katalikai, kurie išgyvena tikėjimo ir prisikėlimo džiaugsmą. Į kryžiaus kelią kviečiu žvelgti kaip į didžiausią meilės išraišką. Būkime tie, kurie atėję prie Jėzaus kapo pamatė, kad akmuo nuristas – kapas tuščias, ir tai keičia mūsų, kaip krikščionių, žvilgsnį į Dievo meilės slėpinį“, – kalbėjo kun. Mozė.
Džiugu, kad bendruomeniškumas šįkart įgavo ir labai konkrečią išraišką – atsiliepus į Panevėžio bendruomenės narių kvietimą, buvo aukojamos lėšos negalią turinčiam Šarūnui. Šios iniciatyvos tikslas – padėti jam pirmą kartą išvykti iš namų ir, lydimam bendruomenės narės, aplankyti Lurdą. Taip 55-erių metų vyras išpildys vieną didžiausių savo svajonių.
Bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriui bei klierikams už šiltą, dėmesingą ir rūpestingą priėmimą.
Atsisveikinant dalyviai džiaugėsi, kad yra pakylėti ir įkvėpti, dar kartą patyrę, koks svarbus yra buvimas bendruomenėje – ten, kur drauge galime garbinti Dievą, augti tikėjime ir daryti kad ir mažus darbus, bet didesnei Dievo garbei.