Į stovyklavietę Jadagonyse (Kauno r.) rugpjūčio 12–15 dienomis iš visos Lietuvos susirinko daugiau kaip 80 Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narių ir svečių, kurie domisi ignaciškuoju dvasingumu. Stovyklautojai, sekdami šv. Ignaco pavyzdžiu, stengėsi rasti Dievą visuose dalykuose. O „dalykų“ tikrai netrūko – keturios dienos prabėgo kartu meldžiantis, klausantis mokymų, ilsintis ir smagiai pramogaujant.
Stovyklautojai džiaugėsi t. Mindaugo Malinausko, SJ, ir t. Algimanto Gudaičio, SJ, globa. Tėvai jėzuitai kasdien kvietė melstis ryto malda, aukojo šv. Mišias, kantriai klausė išpažinčių, kalbėjosi dvasiniais klausimais. T. Mindaugas padėjo suprasti šv. Ignaco laiškų prasmę, pristatė maldos būdus, leidžiančius būti su Dievu, pasitelkiant visus kūno pojūčius. Psichologė-psichoterapeutė Loreta Gudienė kalbėjo apie tai, kaip rasti Dievą visuose dalykuose, taip pat ir stresinėse, krizinėse situacijose. Mokymai ir asmeninė malda stovyklos dalyviams suteikė svarbių įžvalgų, kuriomis jie vėliau dalijosi mažose grupelėse.
Didžiulį įspūdį paliko ilgamečių bendruomenės narių Rūtos, Romos, dviejų Irenų, Dalios atviri ir įkvepiantys liudijimai, kurie stiprino supratimą apie buvimo Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenėje reikšmę.
Kaip ir kasmet, netrūko aktyvių veiklų. Kiekvieną rytą stovyklautojai rinkdavosi į bendruomenės narės Eglės vedamą mankštą, kuri padėjo išsijudinti ir įgauti energijos visai dienai. O energijos tikrai reikėjo nemažai, nes programa tęsėsi iki sutemų. Pirmąjį vakarą prie laužo skambėjo dainos su Vilija, antrąjį vakarą stovyklautojai džiaugėsi liaudiškais šokiais, kuriems smagiai akomponavo folkloristas Vilius.
Neretam stovyklos dalyviui iš pradžių šiek tiek nerimo kėlusi užduotis – grupelių prisistatymas – tapo puikia ir džiugia patirtimi. Ji leido atsiskleisti kūrybiškumui, labiau vieniems kitus pažinti, sužinoti, kaip bendruomenės nariai surado Dievą.
Daug teigiamų emocijų suteikė trečiąją stovyklos dieną vykęs orientacinis žygis. Sekdami ženklus ant medžių, dalyviai mąstė, kaip kasdienoje jie atpažįsta Dievo ženklus ir jais seka, kad nueitų pas Viešpatį. Stovyklautojai ėjo paguodą ir nepaguodą simbolizuojančiomis kelio atkarpomis. Visi grįžo pilni įspūdžių.
Vaikų programoje Sonatai atsakingai talkino Vilniaus jėzuitų gimnazijos savanoriai Aurimas, Dovydas ir Gustas. Vaikai džiaugėsi savo vadovais, o šie – galimybe leisti laiką su vaikais, geriau juos pažinti. Savanoriai pelnytai sulaukė daug stovyklautojų padėkų ir aplodismentų. Vaikai turiningai leido laiką ir per bendruomenės narių Dalios, Svajūnės bei Sonatos pasiūlytas veiklas.
Apibendrindami stovyklos patirtį, grupelių atstovai akcentavo troškimą dėkoti Dievui ir artimui. Gausiai liejosi dėkingumo žodžiai už stovykloje patirtą bendrystę, už kunigus ir kitus žmones, pakviestus tarnauti, už maldą, mokymus ir pramogas, už nuoširdžius liudijimus. Stovyklos dalyviai pastebėjo, kad žvilgsnis buvo perkeltas nuo savęs į Dievą, stovykla tapo paskata ieškoti Dievo visuose dalykuose, stabtelėti savo kasdienoje, atpažinta tikėjimo ir gyvenimo vienovė. Stovyklos laiką dalyviai praleido kaip didelėje šeimoje, kur visi skirtingi, bet rūpinasi kitais ir jaučiasi reikalingi. Stovyklos dalyviai dalijosi, kad gavo svarbių priemonių tobulinti dvasiniam gyvenimui, grįžus į kasdienybę. Išgyventa daug džiugių patirčių ir pastebėta, kad labiausiai gydanti patirtis yra Dievo meilė.
Jurgita Lenkauskaitė