T. Mindaugas Malinauskas, SJ, yra Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, darbuojasi Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, veda mokymus apie krikščioniškąją meditaciją. 2023 m. sausio 3 d. drauge su t. Eugenijumi Markovu, SJ, duos paskutiniuosius įžadus – taip bus galutinai „užantspauduota“ jų narystė Jėzaus Draugijoje.
T. Mindaugo straipsnis „Krikščioniškoji meditacija“ pirmą kartą publikuotas žurnale „Laiškai bičiuliams“ (2011 m. ruduo).
Meditacijos poreikis
„Trokštu pažinti Jėzų“, – atsidūsta jaunuolis kunigui. Šis paduoda teologinę knygą apie Jėzų. Jaunuolis paskaito ir neranda, ko trokšta... Jo dvasiniam gyvenimui reikia kažko daugiau. Atliepas į šį troškimą gali būti meditacija.
Ne vien religijų išpažinėjai, bet įvairiausių sričių atstovai vis dažniau kalba apie meditacijos poreikį. Anot jų, tai sveika, naudinga, stiprina, laisvina, ugdo žmogų... O kodėl svarbu medituoti krikščioniui?
Dievo troškimas
Žodis „meditacija“ kilęs iš lotynų kalbos meditatio, kuris yra hebrajiško žodžio hagah vertimas ir reiškia nuolatinį Dievo žodžio kartojimą, pamaldų „murmėjimą“. Pats Dievas ragina: „Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo lūpų, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta“ (Joz 1, 8); „Jis Viešpaties įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį“ (Ps 1, 2). Pamaldus Dievo žodžio kartojimas nėra savitikslis, bet veda į sąmoningą, atsiduodantį bendravimą su Dievu, kurio Žodį ir medituojame. Savo prigimtimi meditacija – pagalba maldai, antraip ji neatitiktų savo pirminės paskirties. Tai susitikimas su Dievu, be kurio bet kokia religija yra pavojinga.
Įvairios meditacijos
Nors žmonės ir supasaulėjo, jie vis tiek imasi įvairiausių meditacijų. Siekdami dvasinės naudos nori viską išmėginti, tačiau ne visa įvairovė dera su krikščioniškuoju tikėjimu. Biblijos žodis ragina: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 21). Praktikos, padedančios atkurti natūralias kūno ir psichikos funkcijas, – atsipalaidavimas, baimės ir streso atsikratymas ar tiesiog pagalba būti čia ir dabar, – gali padėti krikščioniškajai meditacijai. Medituodamas žmogus atsiveria dvasinei tikrovei. Tad jei atsiveriama ne Biblijoje apreikštam gyvajam Dievui, tai yra asmeniniam, mylinčiam ir kuriančiam žmogų Tu, tuomet meditacija nėra krikščioniška. Gera susitikti su gyvuoju Dievu, jį medituoti, kaip ir „ieškoti Dievo karalystės ir jo garbės“ (Mt 6, 33).
Trejopas TU: Tu, kuris aukščiau už mus, Tu, kuris esi su mumis, Tu, kuris esi mumyse
Dievas yra visur ir visur gali būti randamas. Dievas yra Trejybė ir nedaloma Vienybė, tačiau galima kreiptis į Tėvą, kaip esantį aukščiau už mus, į Sūnų, kaip į vieną iš mūsų, ir į Šventąją Dvasią, kaip gyvenančią mumyse. Dangiškasis Tėvas apsireiškė mums iš amžinos savo buveinės, Jėzus tapo vienu iš mūsų, o Šventoji Dvasia apsigyveno mumyse.
Tu, kuris esi mumyse
Pirmiausia esu Dievo akivaizdoje, esu su Dievu čia ir dabar. Dievo vardas yra „Aš esu Esantysis“ (Iš 3, 14), todėl santykis su juo visada užmezgamas dabartyje. Dievas ištikimas ir nekintantis: čia ir dabar su mumis yra tas pats per amžius veikęs Dievas. Susitikimas su Dievo didybe, Šventų Švenčiausiuoju gali baiminti ir skatinti nuolankumą. Maldoje reikia panaudoti visas sielos galias: supratimą, atmintį, valią, jausmus, sąmonę. Žmogus maldoje yra suvokiantis – mąstantis, atsimenantis, o ne svajojantis, veikiantis – ne pasyvus, jaučiantis – ne sustingęs, stebintis – ne abejingas, esantis – ne nugrimzdęs į nebūtį.
Medituoju
Gyvasis Dieve, Tu esi čia. Esi manyje. Esi dabar. Esi mano buvimo pagrindas. Aš nuolankiai esu toks, koks esu, čia ir dabar, Tavo akivaizdoje. Leidžiuosi į savo vidų, į savo vidinį aš, susitikti su Tavimi. Tu visada ten esi pirmasis – mane be paliovos kuri, gaivini, stiprini.
Maldingas kvėpavimas
Kurdamas žmogų, Dievas kvėpė į jį gyvybės alsavimą (plg. Pr 2, 7) ir juo nuolat palaiko (plg. Job 33, 4). Kvėpavimas, kaip ir gyvenimas, – Dievo dovana, kuri visą mūsų esybę skatina grįžti į pirminį santykį su kuriančiu Dievu. Kvėpuodamas priimu ir atiduodu, lygiai taip elgiuosi ir melsdamasis.
Medituoju
Įkvepiu ir iškvepiu – į save ir iš savęs. Esu ramus priešais Tave – iš Tavęs ir į Tave. Priimu ir atiduodu. Laikau ir atsitraukiu. Įkvepiu ir priimu Tavo Dvasią, Tavo meilę, Tavo ramybę. Iškvepiu ir paleidžiu visą nerimą, baimes, visus sunkumus, savo trūkumus. Priimu Tavo valią, Tavo vedimą, Tavo veikimą. Patikiu savo planus, savo valią, savo jėgas...
„Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, viską, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu. Viskas yra Tavo, tad viską tvarkyk pagal savo valią. Tik suteik man savo meilę ir malonę, nes man to užtenka“ (šv. Ignacas).
Tu, kuris su esi mumis
Krikščionybė – ne meditatyvi, bet istorinė-kristocentrinė religija. Tai gyvas kreipimasis visu savo gyvenimu į Žmogumi tapusį Dievą, Jėzų Kristų. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9).
Širdies malda
Žmogus ilgesingai ieško žodžių pokalbiui su Dievu, „...ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Nuo pirmųjų dienų Bažnyčia šiais atodūsiais šaukiasi Viešpaties Jėzaus.
Medituoju
Ateik, Viešpatie, Jėzau. Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jėzau, pasitikiu Tavimi. Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio...
Dievo Žodžio ragavimas
Ilgametėje Bažnyčios tradicijoje atsirado lectio divina praktika Dievo žodžiui priimti. Šis būdas turi kelis etapus: Dievo žodžio skaitymą (lectio), apmąstymą (meditatio), maldą (oratio), įsižiūrėjimą (contemplatio). Naudojantis šią praktiką žmogus kviečiamas priimti Dievo žodį visomis sielos ir kūno galiomis.
Tu, kuris aukščiau už mus
Dievas, nors ir nėra mums tolimas, visada bus neįsivaizduojamai daugiau nei tai, ką jaučiu ir suprantu. Iš savo gerumo jis nužengė pas žmones, kad visus patrauktų prie savęs. Šv. Paulius rašo, kad Jėzus, būdamas Dievas, nusižemino iki kryžiaus mirties, todėl „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (plg. Fil 2, 9), kad visi kiltų į Jį. „Todėl sakoma: kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų“ (Ef 4, 8). Kildami aukštyn gauname Viešpaties dovanų.
Medituoju
Sustoju. Nurimstu. Jaučiu, suvokiu, įsisąmoninu, kas dedasi manyje ir su manimi. Visą save turiu tarsi savo glėbyje, savo rankose. Esu Dievo akivaizdoje. Jis laukia manęs, priima mane. Matau jo veidą, rankas, šviesą, kurioje jis gyvena. Viską, ką turiu, keliu į jį ir atiduodu, paleidžiu, pavedu ar tiesiog parodau jam, atveriu. Visu savimi veržiuosi aukštyn. Pasitikiu: Dievas viską priima ir palaimina, perkeičia, gydo ir viskam vadovauja.
Kvietimas medituoti
Meditaciją būtina atlikti – apie ją kalbėti reikia tiek, kiek tai padeda ieškoti tikro kelio pas gyvąjį Dievą. Geros kelionės medituojant!
