• Nuotr. Vidmanto Šimkūno, SJ.
1 / 1

Kontempliatyvūs veikloje

Willi Lambert, SJ, Būti kontempliatyviam veikiant, „Laiškai bičiuliams“, 2002-1, 18–19.

Ignaco Lojolos bičiuliai ignacišką jėzuitišką maldą apibūdindavo įdomiu posakiu: contemplativus in actione, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti bū­ti kontem­pliat­y­viam vei­kiant. Bet ką tai reiškia mums? Ką Ignaco laikais tai reiškė jam pačiam bei jo artimiesiems? Galų gale, ką tuo norima pasakyti?

Gy­ve­ni­mas vie­nuo­ly­ne ir pa­sau­ly­je

Gal truputį supaprastindami, tačiau pagrįstai galime teigti, kad tiek Ignaco laikais, tiek ir ankstesniais šimtmečiais kalbėti apie kontempliatyvų ir aktyvų gyvenimą reiškė kalbėti apie gyvenimą vienuolyne ir pasaulyje. Be to, anuomet visi buvo įsitikinę, kad kontempliatyvus vienuolių gyvenimas yra tobulesnis už pasauliečių.

Praėjo nemažai laiko, kol tokia mąstysena pasikeitė. Didelę įtaką tam padarė šv. Tomas Akvinietis, savo ordino šūkiu Contemplata aliis tradere išreikšdamas troškimą, kad „maldos vaisiai būtų perduodami kitiems“, bei kai kurie viduramžių mistikai, įtaigiu savo gyvenimo pavyzdžiu pateisinę veikliąją Evangelijos Mortą.

Ignacas troško, kad jo kuriamas ordinas savo apaštaline veikla padėtų žmonėms ir stengėsi neįsivelti į ginčą, kas svarbiau – veikla ar kontempliacija. Jam labiau rūpėjo, kad viskas vyktų „didesnei Dievo garbei“ ir padėtų žmogui iš meilės vienytis su Dievu.

Panašiai mąsto ir šiuolaikinis žmogus, kuriam svarbu ne tai, kas pranašesnis – vienuolio ar pasauliečio gyvenimas, veikla ar kontempliacija, – o koks yra galutinis gyvenimo tikslas.

Vie­ny­tis su Die­vu per dar­bą

Šv. Ignaco Dvasinių pratybų pabaigoje (Nr. 230 ir toliau) randame stebinančią nuorodą: reikia apmąstyti, kaip Dievas iš meilės darbuojasi dėl žmonių, reikia žvelgti į jį „kaip į dirbantį“! Tuo išsakoma revoliucinga tiems laikams mintis: čia nugalėtas dar iš antikos paveldėtas požiūris į darbą kaip vergų ir paprastos liaudies užsiėmimą. Jei Ignacui Dievas yra tas, kuris darbuojasi, o per darbą pasireiškia Jo meilė, tai ir žmogaus darbas gali išreikšti meilę bei padėti jam pačiam būti Dievo meilėje.

Visa tai geriau galėtų paaiškinti Ignaco laiškas studijuojantiems Coimbros jėzuitams. Jis norėjo padėti suprasti, kad jų varginantis darbas ir pats pasiruošimo apaštalavimui laikas jau savaime yra reikšmingas, kad „tikrieji dalykai“ nebūtinai ateis tiktai vėliau, įsitraukus į apaštalavimą. Ignacas tai daro ragindamas tikėti, kad jie jau dabar gali augti „nusižeminimu, kantrybe, meile“ ir t. t., ir kad būtent tai juos paverčia „malonės įrankiais“.

Šiuo atveju galima sakyti, kad meile paženklintos, ja perskverbtos studijos, darbai, pastangos padeda vienytis su Dievu.

Dva­sios lais­vė

Kartais Ignaco bendražygiai su didele pagarba kalbėdavo apie vieną ar kitą tėvą kaip „maldos vyrą“ ir nustebdavo netikėtai išgirdę kitokį Ignaco vertinimą: „Taip, jis yra apsimarinęs žmogus“. Ignacui tai reiškė, kad šis žmogus neieško pats savęs, neturi egoizmo, nesiekia naudos sau. Dvasinėse pratybose tokį nusiteikimą Ignacas vadino „indiferencija“. Kitur jis apie tai kalba kaip apie „dvasios laisvę“. Ši dvasios laisvė – tai širdies atvirumas, platumas, klusnumas, paslankumas, leidžiantys žmogui visada naujai įsiklausyti į Dievo valią. Tokį „įpareigojantį atsidavimą“ (Teilhard de Chardin, SJ) Ignacas vadina „kasdienybės mistika“, „mistine virkštele“, sujungiančia Dievo valią su žmogaus norais ir sprendimais.

Vie­ny­tis su Die­vu vi­sur

Veikimo ir kontempliacijos supriešinimas Ignacui tampa kone antraeilis dalykas viską apimančios dieviškos-žmogiškos meilės akivaizdoje. Aiškiausiai tai jis išreiškia nurodydamas, jog reikia mokytis „ieškoti mūsų Viešpaties artumo visuose dalykuose, pvz., bendraujant, einant, žiūrint, ragaujant, klausantis, galvojant – tiesiog visada. […] Juk dieviškoji Didybė savo artumu, veikimu ir esme yra visuose dalykuose“ („Dvasinis dienoraštis“).

Tas, kuris apmąsto šias tikėjimo tiesas, savo gyvenimą su visais kasdieniais reikalais įsitraukia į savo kontempliatyvią maldą. Tas, kuris įgyvendina tai, ką apmąstė, aktyviai gyvena kontempliuodamas. Tokia kontempliacija nebėra tik tam tikra dvasinė pratyba, ji tampa gyvenimo būdu. Vyksta tai, apie ką apaštalas Paulius sako: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Žmogus vienijasi su Dievu eidamas, ragaudamas, kalbėdamas – visada ir per viską.

„Kad ge­riau sek­tų­si“

Ignacui veikla ir kontempliacija siejasi įvairiai: per darbą palydinčią žaibišką maldą, sąžinės tyrimą, kuris veiklą įpina į maldą ir jai parengia; Eucharistiją, kurios metu savo reikalus, net išdėstytus raštu, jis sudeda ant altoriaus ir dar daugeliu kitų būdų. Anot Ignaco, veiklą ir kontempliaciją sieja bendras pagrindas: gyvenimas, susivienijus su Dievu. Galbūt geriausiai tai paaiškintų vienos keturmetės mergaitės pavyzdys.

Mažoji Rita jau porą valandų pasinėrusi į žaidimą kaladėlėmis. Staiga, nieko nesakiusi, ji atsistoja ir eina pas mamą, dirbančią tame pačiame kambaryje. Priėjusi atsiremia alkūnėmis į jos kelius, pasižiūri ir sako: „Kad geriau sektųsi“. Paskui be jokių komentarų grįžta prie savo žaidimo.

Kas gi čia vyksta? Pats svarbiausias dalykas vaikui yra artimas ryšys su mylimais žmonėmis. Žaidimo įkarštyje mergaitė galbūt visiškai negalvojo apie savo mamą, kuri, ko gero, prieš tai irgi jai sakė: „Eik, dabar pažaisk viena“.Tačiau po kurio laiko mažylė beveik nesąmoningai pajunta, kad jai reikia artimo kontakto ir vėl ateina pas mamą. Ši išreikšto ir neišreikšto vienijimosi kaita bendraujant geriausiai atskleidžia tai, kas Ignacui yra con­tem­pla­ti­vus in actionebū­ti kon­tem­plia­ty­viam vei­kiant.

Iš vokiečių k. vertė t. Lionginas Virbalas, SJ

Autorius:

Willi Lambert, SJ

T. Willi Lambert, SJ, teologijos mokslų daktaras, gimė 1944 m. Ravensburge, 1964 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. 1977–1987 m. buvo Popiežiškosios vokiečių ir vengrų kolegijos Romoje dvasinis vadovas, 1987–2000 m. – Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Augsburge Bažnyčios asistentas. 2013–2021 m. gyveno Dresdeno-Hoheneicheno rekolekcijų namuose, buvo dvasinis palydėtojas ir Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, atsakingas už Dresdeno-Meißeno/Görlitzo regioną. Jis yra daugelio publikacijų apie ignaciškąjį dvasingumą autorius. Nuo 2021 m. gyvena jėzuitų senjorų bendruomenėje Berlyne-Kladowe.

Naujienlaiškis