Kas iš tikrųjų yra viltis? Kaip ji lemia mūsų gyvenimą ir kaip siejasi su tikėjimu? Šiuos klausimus Vokietijos jėzuitų žurnale „Jesuiten“ (2022-3) nagrinėja prof. Romanas A. Siebenrockas.
Galime sakyti, kad žmogus yra keista būtybė. Jo privalumai dažnai tampa silpnybėmis. Kadangi esame apdovanoti pojūčiu, jog alternatyvūs pasauliai yra galimi, atrodo, kad mūsų vaizduotei nėra ribų. „Galimų pasaulių laukas“ vadinamas ateitimi. Viena vertus, ji mums yra primesta. Manęs neklausė, ar noriu gyventi tokiu laiku, kai tenka konfrontuoti ir su jo istorijos kančiomis, ir visu jos grožiu, gimstančiu tam, kad baigtųsi. Antra vertus, šią „prievartą“ galima priimti kaip erdvę galimybėms. Nepaisant visos istorinės patirties, viltimi aš vadinu gebėjimą tikėti ir dirbti dėl to, kad žmonės gerai gyventų, kad viešpatautų teisingumas ir taika.
Viltis yra daugiau nei tik lūkesčiai ir prognozės. Ji formuoja požiūrį į gyvenimą, kurio dalis yra ji pati. Viltis nėra lengvabūdiškumas – ar kas nors gali rimtai tikėti, kad užsidirbs pragyvenimui žaisdamas loterijoje? Viltis žino priežastis, yra atvira alternatyvoms, bet taip pat suvokia mūsų gyvenimo istorijos galimybes. Vis dėlto jos netenkina status quo žmogaus orumo ir laisvės, taikos ir teisingumo tarp žmonių ir visų gyvų būtybių požiūriu. Kodėl ne?
Todėl, kad žmogaus širdyje įrašytas pats keisčiausias žmonijos istorijoje įvykis – Egzodas! Išeik! Ši biblinė matrica, mus nuolat provokuojanti gyventi ateitimi, kuri vien žmogiškai neįmanoma, man siejasi su Jėzumi Kristumi ir džiugiu šūksniu: „Tas, kuris buvo nukryžiuotas, – gyvas!“ Ši krikščioniška žinia pranoksta visus žmogiškus lūkesčius, nes, atrodžiusi galutinė ir visuotinė, istorijos galia pasirodė esanti laikina. Kas nebijo mirties, tam visa šio pasaulio galybė nebeturi galios. Tuomet atsiranda laisvės nuojauta, viršijanti visas mūsų įsivaizduojamas ribas. Apaštalas Paulius gieda visos vilties ekstazę: „Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ (1 Kor 15, 55).
Viltis, kurios šaknys glūdi bibliniame Išėjime (egzodus), reikalauja mūsų drąsos ir ją skatina. Ji siejasi su rizika, nes netampa tikrove be mūsų laisvo apsisprendimo. Tokia viltis neužsimerkia prieš mirtį ir žino, kad nusivylimas, kančia ir sumišimas bus jos dalis. Tačiau ji taip pat žino, kad taip gyventi buvo ir yra teisinga. Kas gi mūsų laukia pačioje pabaigoje? Šventajame Rašte minimi visi scenarijai. Šiandien mes vėl esame labai arti pirmųjų tikinčiųjų į Kristų, nes patiriame tokį pasaulį, kuriame jau rytoj žmonijos istorija gali baigtis kaip pačių išprovokuota apokalipsė.
Apokalipsėje, paskutinėje Šventojo Rašto knygoje, gausu pražūties vaizdų, kurie ir šiandien itin veikia mūsų vaizduotę. Tačiau mažiau pabrėžiama pagrindinė šios knygos mintis: kad ir kas nutiktų, net jei dangus griūtų ir pragaras išsiveržtų, mes jau patyrėme ateitį: Kristus – save dovanojanti Dievo meilė – ateina mūsų pasitikti. Tai yra vienintelis krikščioniškosios vilties pagrindas, kuris išlieka ir veikia, net jei mes nusilpstame ir susvyruojame. Mums gali kilti abejonių, bet net ir jose mus pasiekia žinia: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ
