Kodėl popiežiaus kovo mėnesio maldos intencija – itin svarbi?

Pristatydamas šią intenciją, pats popiežius teigė, kad, kalbant apie piktnaudžiavimo atvejus Bažnyčioje, ypač tuos, kuriuos įvykdė Bažnyčios nariai, nepakanka prašyti atleidimo. Prašyti atleidimo skriaudoje visada reikia, bet to – negana.

Negana, nes prašymas atleisti gali užkrauti naštą nukentėjusiesiems. Kai institucija ar asmuo prašo atleidimo, tai gali prievartą patyrusiems asmenims užkrauti naštą atleisti ir gyventi toliau, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tai gali būti nesąžininga ir nejautru, ypač jei institucija ar asmuo nesiėmė reikšmingų veiksmų padarytai žalai pašalinti.

Atleidimas nėra tas pats, kas prisiimta atskaitomybė. Atleidimas gali būti svarbi gydymo ir susitaikymo dalis, tačiau jis nėra tas pats, kas asmenų ir institucijų prisiimta atsakomybė už savo veiksmus. Piktnaudžiavę asmenys gali būti patraukti teisinėn atsakomybėn arba būti pašalinti iš vadovaujamų pareigų.

Bažnyčia privalo daryti daugiau, nei tik prašyti atleidimo. Bažnyčia, kaip didelę galią ir įtaką turinti institucija, privalo imtis veiksmų, kad išspręstų piktnaudžiavimo atvejus, o ne vien tik prašyti nukentėjusiųjų atleidimo. Tai gali apimti paramos teikimą nukentėjusiesiems, piktnaudžiavimo prevencijos politikos kūrimą ir kaltininkų patraukimą atsakomybėn.

Popiežiaus pareiškime atsispindi įsipareigojimas siekti teisingumo ir išgydymo. Popiežius, pabrėždamas, kad reikia daugiau, nei tik prašyti atleidimo, galbūt išreiškia įsipareigojimą užtikrinti teisingumą ir nukentėjusių pagijimą nuo piktnaudžiavimo, taip pat norą sukurti Bažnyčią, kuri būtų atsakingesnė ir labiau reaguotų į savo narių poreikius. Nes būtent piktnaudžiavimo atvejai dažnai kyla dėl platesnių visuomeninių ir institucinių veiksmų, todėl vien prašymas atleisti negali padėti išspręsti šių esminių problemų. Bažnyčiai gali prireikti gilesnių apmąstymų ir struktūrinių pokyčių, kad pirmiausia būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti.

O ir tikintiesiems maldininkams, kurie meldžiasi šia popiežiaus intencija, reikia aiškiau pripažinti smurto ir išnaudojimo problemą kaip daug didesnę, nei norėtųsi. Arba didesnę, nei mes, tos pačios Bažnyčios nariai, esame linkę ją vertinti – galbūt todėl, kad bijome imtis atsakomybėn patraukti galinčių veiksmų. Popiežius pripažįsta ir ragina, kad reikia imtis konkrečių veiksmų, kurie nebus įgyvendinti be Dievo malonės, kurios ir meldžiame vieningai bendradarbiaudami su Bažnyčia. Be šių penkių jau minėtų prieš tai Bažnyčios veiksmų: 1) Bažnyčios narių padarytų skriaudų pripažinimo; 2) užuojautos nukentėjusiesiems; 3) vilties, kad nukentėjusieji gali būti išgydyti; 4) Bažnyčios, kaip atsakingos už skriaudas, vaidmens ir 5) Bažnyčios gebėjimo teikti išgydymą – dar labiau pagilinančių Bažnyčios atsaką į savo narių nusikaltimus, galėtų būti dar ir kitų.

Popiežius kviečia toliau skatinti Bažnyčios atskaitomybę. Popiežius Pranciškus aktyviai pasisakė už atskaitomybę piktnaudžiavimo Bažnyčioje atvejais. Jis pripažino, kad būta atvejų, kai Bažnyčios vadovybė skirtingose pasaulio vietose nesugebėjo patraukti atsakomybėn piktnaudžiavusių asmenų arba netgi (sąmoningai ar ne) slėpė tokius nusikaltimus.

Popiežius ragino atnaujinti įsipareigojimą apsaugoti nepilnamečius bei pažeidžiamus suaugusiuosius ir dėti daugiau pastangų, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn. 2019 m. kreipdamasis į Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos komisiją jis teigė: „Bažnyčia turi būti įsipareigojusi apsaugoti nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius ir patraukti atsakomybėn tuos, kurie piktnaudžiauja ar slepia tokius nusikaltimus.“

Popiežius kalba apie įsipareigojimą vykdyti reformas Bažnyčioje. Popiežius Pranciškus pabrėžė nuolatinio atsinaujinimo bei atsivertimo Bažnyčioje poreikį ir ragino labiau įsipareigoti Evangelijai bei tarnystei kitiems, ypač labiausiai pažeidžiamiems ir atstumtiesiems. Jis pripažino, kad Bažnyčioje reikalingi instituciniai pokyčiai, ir ragino vietoj klerikalizmo, elitizmo bei išskirtinumo kultūros kurti skaidrumo, atskaitomybės ir bendradarbiavimo kultūrą. Vienoje 2020 m. homilijoje jis teigė: „Esame pašaukti nuolatiniam atsivertimui, vidiniam atsinaujinimui, kad taptume vis ištikimesni Dievui ir jo mums patikėtai misijai. Tam reikia įsipareigoti nuolat reformuotis, atidėti į šalį senus mąstymo ir veikimo būdus ir priimti naujus būdus būti Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje.“

Popiežius kviečia gerbti kiekvieno asmens orumą. Popiežius Pranciškus pabrėžė prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo rasės, lyties ar socialinės padėties. Jis ragino labiau gerbti žmogaus teises ir apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius. 2015 m. JAV Kongrese jis kalbėjo apie pabėgėlius. Ši kalba tiktų ir nuskriaustųjų Bažnyčioje atveju: „Mūsų pasaulis susiduria su tokio masto pabėgėlių krize, kokios nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Turime nesistebėti jų skaičiumi, žiūrėti į juos kaip į asmenis, matyti jų veidus ir klausytis jų istorijų, stengtis kuo geriau reaguoti į jų padėtį. Reaguoti visada humaniškai, teisingai ir broliškai.“

Popiežius pripažįsta institucinių pokyčių poreikį. Pranciškus atkreipia dėmesį, kad Bažnyčia, siekdama spręsti piktnaudžiavimo problemą ir skatinti didesnę atskaitomybę bei skaidrumą, turi patirti gilią kultūrinę transformaciją. Jis ragino atsisakyti klerikalizmo kultūros, kurioje kunigai ir vyskupai laikomi atskirais ir viršesniais už pasauliečius, ir pereiti prie bendradarbiavimo kultūros. 2018 m. „Laiške Dievo tautai“ jis teigė: „Būtina, kad kaip Bažnyčia pripažintume ir su širdgėla bei gėda pasmerktume tas baisybes, kurias padarė pašvęstieji asmenys, dvasininkai ir netgi visi tie, kurių misija buvo saugoti pažeidžiamiausius ir jais rūpintis.“

Popiežius kviečia labiau įgalinti nuskriaustuosius. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad svarbu suteikti daugiau galių smurtą patyrusiems asmenims ir įsiklausyti į jų balsą. Jis pripažino, jog išgyvenusieji smurtą dažnai būdavo nutildomi arba ignoruojami, ir paragino dėti daugiau pastangų, kad jų istorijos būtų išgirstos ir jų poreikiai būtų patenkinti. 2019 m. kreipdamasis į Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos komisiją jis teigė: „Bažnyčia turi daryti viską, kas nuo jos priklauso, kad įgalintų prievartą patyrusius asmenis, įsiklausytų į jų balsą ir užtikrintų, kad jų istorijos būtų išgirstos, o jų poreikiai patenkinti. Turime stengtis kurti susitikimo kultūrą, kuria siekiama suprasti ir palaikyti smurtą patyrusiuosius ir kuri skatina didesnę užuojautą, solidarumą ir gijimą.“

Toliau skatinami popiežiaus kvietimo melstis šia intencija, galėtume paklausti – kaip galėtų mūsų malda pasitarnauti šiai problemai? Ji tikrai gali atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant piktnaudžiavimo Bažnyčioje problemą. Pateikiami keli būdai, kaip mūsų malda Dievo viską lemiančioje nuostabioje malonėje galėtų padėti.

Augantis mūsų sąmoningumas, problemos pripažinimas ir empatija. Malda šia intencija gali padėti geriau suvokti piktnaudžiavimo problemą ir jo daromą žalą nuskriaustiesiems. Melsdamiesi už tuos, kurie nukentėjo nuo piktnaudžiavimo, galime pripažinti jų patirtą skausmą bei kančią ir pradėti imtis veiksmų jiems spręsti.

Nuskriaustųjų gydymas ir paguoda. Malda taip pat gali būti patyrusiųjų prievartą išgydymo ir paguodos šaltinis. Melsdamiesi už tuos, kurie su ja susidūrė, galime pasiūlyti savo palaikymą ir prašyti gydančiosios Dievo malonės, kuri padėtų jiems atsigauti.

Smurtautojų ir smurto šalininkų perkeitimas ir atgaila. Malda taip pat gali padėti pakeisti širdis ir protus, ypač tų, kurie buvo įsitraukę į prievartos plitimą. Melsdamiesi už piktnaudžiautojų atsivertimą ir atgailą galime siekti, kad Bažnyčioje atsirastų atskaitomybės ir išgydymo kultūra.

Atsakingų šių problemų sprendėjų stiprybė ir palydėjimas. Maldos gali suteikti stiprybės ir išminties tiems, kurie stengiasi spręsti piktnaudžiavimo problemą, pavyzdžiui, Bažnyčios vadovams, advokatams ir prievartą patyrusiems asmenims. Melsdamiesi už juos galime prašyti Dievo vadovavimo ir paramos jiems siekiant teisingumo bei išgydymo. Taip prisidėsime prie atskaitomybės ir išgydymo kultūros kūrimo.

Galiausiai norisi pabrėžti popiežiaus maldos intencijų svarbą. Maldos popiežiaus intencijomis tradicija kilo maždaug prieš 180 metų. Ji yra susijusi su „Maldos apaštalavimo“ judėjimu, kurio uždavinius dabar perėmė bažnytinis popiežiaus pasaulinis maldos tinklas, jis ir toliau tęsia bendradarbiavimą su minėtu judėjimu.

„Maldos apaštalavimas“ – tai Katalikų Bažnyčios organizacija, skatinanti kasdienių maldų ir aukų aukojimo popiežiaus intencijomis praktiką. Vadinamasis Širdies kelias, arba Širdies būdas, yra pagrindinis „Maldos apaštalavimo“ skiriamasis bruožas ir reiškia ypatingą požiūrį į maldą bei dvasingumą. Jis yra kilęs iš pamaldumo ir pasišventimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, mums žinomo iš apreiškimų šventajai Margaritai Marijai Alacoque ir daugelio kitų šventųjų regėjimų. Širdies kelias yra svarbus „Maldos apaštalavimo“ aspektas meldžiantis popiežiaus intencijomis.

Širdies keliu akcentuojama meilė. Širdies kelias pabrėžia meilę, kuri yra mūsų santykių su Dievu ir kitais pagrindas. Sutelkdami dėmesį į širdį, primename, kad meilė yra ne tik jausmas, bet ir pasirinkimas, kurį kasdien darome savo mintimis ir veiksmais.

Maldos ir kasdienio gyvenimo integracija. Širdies kelias mus skatina integruoti maldos gyvenimą į kasdienę veiklą ir pareigas. Aukodami savo kasdienius darbus ir aukas kaip maldą už kitus, galime pagilinti savo ryšį su Dievu ir prasmingiau išgyventi savo tikėjimą.

Sutelktas dėmesys į dėkingumą. Širdies kelias taip pat pabrėžia dėkingumo ir padėkos svarbą mūsų maldos gyvenime. Ugdydami dėkingumo dvasią, galime geriau suvokti savo gyvenimo palaiminimus ir išsiugdyti gilesnį dėkingumo už Dievo dovanas jausmą.

Pasiaukojimo dvasia. Širdies kelias mus skatina maldos gyvenime puoselėti pasiaukojimo dvasią. Aukodami savo kovas ir sunkumus dėl kitų, galime dalyvauti Kristaus atperkamajame darbe ir padėti atnešti išgydymą bei malonę tiems, kuriems jos reikia.

Taigi, sutelkdamas asmens dėmesį į širdį, šis Širdies kelias pabrėžia meilės, dėkingumo ir pasiaukojimo svarbą mūsų maldos gyvenime. Tai svarbios savybės, kurios gali padėti mums atsiliepti į skausmą ir kančią tų, kurie buvo skriaudžiami Bažnyčioje. Praktikuodami šį kelią galime išsiugdyti gilesnę empatiją ir užuojautą prievartą patyrusiesiems ir prisidėti malda už jų išgijimą.

Be to, Širdies kelias skatina mus integruoti maldos gyvenimą į kasdienę veiklą ir pareigas. Tai reiškia, kad savo darbą, santykius ir net savo pačių kančias galime aukoti kaip maldą už prievartos aukas Bažnyčioje. Taip elgdamiesi galime dalyvauti popiežiaus raginime konkrečiai atsiliepti į Bažnyčioje nuskriaustųjų skausmą ir kančią.