Stasys Kazėnas, SJ, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios rektorius:
– 1990-ųjų gruodžio pradžioje atvažiavau į Šiaulius. Kai bažnyčia buvo grąžinta, dalyvavau keliuose posėdžiuose savivaldybėje, pastato perdavimas įvyko gal porą savaičių iki šv. Kalėdų. O porą dienų iki Kalėdų bažnyčia buvo atšventinta tuomečio jėzuitų provincijolo Lietuvoje Jono Borutos. Kaip tęstinumo ženklas dalyvavo buvęs jėzuitų Lietuvoje provincijolas sovietmečiu Jonas Danyla, SJ, dirbęs Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje iki 1949 m. – bažnyčios uždarymo.
Gyvenau tuomet „ant buto“ S. Nėries gatvėje pas Birutę ir Zigmą Gricius. Jis bažnyčias remontuodavo, padėjo mums įsikurti, savo namuose priėmė visus Lietuvos vyskupus – apnakvindino, pavalgydino, kai Jonas Paulius II buvo atvažiavęs.
Tuo metu gyvi dar buvo keturi broliukai jėzuitai: J. Minialga, J. Urmonavičius, A. Biliūnas, E. Mažeika, kurie čia gyveno prieš bažnyčios uždarymą, todėl mes žinojome, kokia teritorija, kokie pastatai mums priklausė. Ant Šiaulių vandentiekio bokšto atkurtas išmūrytas kryžius iki šiol mena, kad bokštas pastatytas iš medžiagų, kurios buvo jėzuitų nupirktos statyti mergaičių profesinę mokyklą ir Jėzaus Širdies bažnyčią.
Darželiui nykstant, ir gimė mintis kurti mokyklą. Pastatas ir žemė dar buvo negrąžinti, tai paprašėme. Atsisakėme Parodų rūmų, perėmėme visą teritoriją, darželio pastatą, kuris prastai atrodė, ten viskas buvo kilimais uždangstyta, kai juos susivyniojo, pasimatė (juokiasi).
Gal 1991 m. pabaigoje atsiėmėme pastatą, davėme juo naudotis įmonei „Bojar“ ir sutarėme, kad pastatą suremontuos. Iki 1992-ųjų rugsėjo 1 d. jie įrengė tris klases, o iki popiežiaus atvykimo sutvarkė visą pastatą ir bažnyčią remontavo. Net popiežiui „spąstus paspendė“ – jis buvo atėjęs pasimelsti, atsiklaupė, ir prie jo balto rūbo ties keliu prilipo atplaiša šviežių dažų su visa skiedra. Kai išvažiavo, nuėjau į bažnyčią patikrinti. Tikrai – aplink dažyta, o vienoje vietoje net dažų nelikę, balta dėmelė.
Su 5-ąja vidurine mokykla tarėmės, kad pas mus bus keturios jų klasės, tada dar ir V. R. Laugaliai atėjo vaikų mokyti šokti. Vaikai žinojo, kad, baigę katalikišką mokyklą, eis į 5-ąją vidurinę.
Artėjant Rugsėjo 1-ajai, kieme buvo tokia statybų aikštelė, kad niekas netikėjo, kad spėsime. Man jau pačiam atrodė, kad neįmanoma. Prieš dieną dar stogą smalavo, buvo laužo visokiausio. Paskui viską išvežė, mašina nuplovė asfaltą ir ryte visi stebėjosi, kad pavyko.
Per atidarymą buvo šv. Mišios, kryžius pašventinome kiekvienoje klasėje, dalyvavo švietimo ministro D. Kuolio atstovas V. Balčiūnas, A. Lankauskas, 5-osios vidurinės mokyklos vaikai šoko „Kepurinę“.
Man pačiam mokyklos kūrimas buvo visiškai naujas etapas. Kaip ir visoje Lietuvoje, visi ėjo į nežinią, bet ir į priekį. Nežinai ateities, bet turi didelių svajonių, vilčių, lūkesčių. Darai, o kaip –
kūryba. Buvau vienas atsiųstas, nieko neišmanantis ir pajėgų tam nebuvo. Dabar to paties nepadaryčiau, o tuo metu buvo talkininkų – Regina Steponavičiūtė, Laisvyda Matusevičienė. Nebuvo tų finansų – Dievas viską darė. Tam laikmečiui man visa tai buvo tam tikra malonė.
Tuo metu aš atsiradau Šiauliuose, bet galėjo būti kas nors kitas. Ir gal būtų daug daugiau ir geriau viską padaręs. Kaip sukrinta dalykai – Dievo apvaizdos vedimas. Kiekvienas žmogus padarė, kaip jam atrodė geriausiai. Be masės žmonių geranoriškumo čia nieko nebūtų. Visų nuopelnai, visų pastangos. Ačiū galiu pasakyti daugybei žmonių. Ne tik tiems, kurie dirbo, bet ir kurie meldėsi. Tas palaikymas, domėjimasis irgi stiprino.
Dabar labai gražu, kad ta mokykla šiuolaikiška, kad viskas sutvarkyta. Ir visa tai atsiranda ne be vadovo, žmonių rūpesčio. Dievui garbė.