„Aš visada užsiėmiau teologija – Dievo Žodžio skelbimo, pamokslo, sielovados labui“, – kitaip tariant, – tikėjimo labui. Toliau: „Aš ne mokslininkas, o ir nenoriu būti mokslininkas, norėčiau būti krikščionis, kuriam rimtai rūpi krikščionybė, kuris be išankstinio nusistatymo gyvena dabartiniame laike, iš jo semdamas vieną ar kitą, ar trečią, ar dvidešimtą problemą, kurią paskui apmąsto; jei šitai vadinsime „teologija“, tada viskas gerai.“ Šiuos žodžius ištarė vienas garsiausių XX a. teologų, įžymus Vatikano II Susirinkimo teologas, vyskupų ir Sinodų patarėjas, atviro žodžio Bažnyčioje vyras – t. Karlas Rahneris, SJ.
Karlas Rahneris mirė 1984 m. kovo 30 d. Insbruke. Vos prieš keletą savaičių, kovo 5-ąją, buvo surengtos didelės iškilmės jo 80-ojo gimtadienio proga. Tai buvo pagarbus nusilenkimas neįtikėtinai vaisingam viso gyvenimo darbui teologijos srityje. Minint dešimtąsias Karlo Rahnerio mirties metines, Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Karlas Lehmanas parašė: „Kai mus palieka dideli žmonės, po jų mirties iš pradžių jaučiame savotišką tuštumą. Tai ne tik suvokimas, kad nebėra žmogaus, kuris daugeliui buvo mąstymo mokytojas ir nepaprastas sielovadininkas. Neliko jo teiktų kelio nuorodų, nebegirdėti jo replikų, kurios pusę šimtmečio buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Šia prasme Karlas Rahneris yra nepakartojamas ir nepakeičiamas.“ Neįmanoma netikėti tokiu vertinimu. Karlas Lehmannas, dabar jau kardinolas, neabejotinai žino: 1964 –1967 m. jis, kaip Karlo Rahnerio asistentas Miunchene, buvo vienas artimiausių jėzuitų teologo bendradarbių.
Kaip itin „antibiografiška“ asmenybė (Johanno Baptisto Metzo žodžiais), Karlas Rahneris nemėgo kalbėti apie save ir labai retai yra ką nors pasakojęs. Tik vėlyvaisiais gyvenimo metais viename kitame interviu yra pavykę kai ką išklausti apie jo gyvenimą. Jo santūrumas itin išryškėja viename autoportrete, kuris, iš jo išprašytas, buvo patalpintas 1966 m. išleistame iliustruotame leidinyje: „Žmogus reflektuoja, žmogus planuoja, tačiau kiekvienas yra vedamas ir niekada savęs neprieina. Aš sakau: gimiau Freiburge 1905 m. kovo 5 d., mano tėvas buvo gimnazijos profesorius, augau tvirtai tikinčioje krikščionių katalikų (plačių pažiūrų) šeimoje, kurią esmingai formavo tvirta, septynis vaikus auginanti mama, lankiau įprastą mokyklą ir 1922 m. išlaikiau brandos egzaminus gerais, visai normaliais pažymiais – ką, tiesą sakant, aš galiu papasakoti apie tą savo „pradžią“? Mažai. O ir tas mažai be paliovos tolsta traukdamasis į tylinčią praeitį, užklojamas kasdienybės rūpesčių. 1922 m. įstojau į Jėzaus Draugiją. Po 44 metų apie šią pradžią irgi galiu pasakyti tik tiek, kad buvo gera, kad ji liko man ištikima, o aš – jai.“
Jaunimo asociacijos Quickborn išugdytas, Karlas Rahneris 1922 m. balandžio 22 d. įstojo į Jėzaus Draugiją Forarlbergo žemėje, Tizise netoli Feldkircho, anuomet priklausiusio Aukštutinės Vokietijos jėzuitų provincijai. Po dešimties metų, įgijęs Draugijos nariams privalomą pasirengimą (studijos Tizise, Pulache prie Miuncheno, Feldkirche ir Valkenburge (Nyderlandai), kardinolo Michaelio Faulhaberio įšventintas į kunigus. Dar metus studijavo teologiją. Po to Karlas Rahneris baigė terciatą Šv. Andriejuje Lavanto slėnyje, kad pasirengtų paskutiniesiems įžadams.
Iš pradžių paskirtas filosofijos istorijos profesoriumi Draugijai priklausančioje aukštojoje mokykloje Pulache, jis 1934–1936 m. kartu su Johannesu B. Lotzu, SJ, gimtajame Freiburge studijavo filosofiją, klausė ir Martino Heideggerio paskaitų. Tačiau filosofijos daktaru netapo. Karlas Rahneris nesutiko perrašyti savo darbo, kaip to pageidavo jo disertacijos vadovas Martinas Honeckeris, ir 1939 m. paskelbė savo mokslinį tyrimą Apie baigtinį metafizikos pažinimą Tomo Akviniečio filosofijoje pavadinimu Dvasia pasaulyje.
Per tą laiką jis persikėlė į Insbruką, kur jo vyresnysis brolis Hugo, ketveriais metais anksčiau už Karlą tapęs jėzuitu, buvo Bažnyčios istorijos profesorius. Prieš pat 1936-ųjų Kalėdas Karlui Rahneriui Insbruke buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Po pusmečio jis tapo habilituotu daktaru. Prieš pradėdamas skaityti 1937–1938 m. žiemos semestro paskaitas kaip dogmatikos bei dogmų istorijos privatdocentas, jis 1937 m. rugpjūtį Zalcburgo aukštųjų mokyklų savaitėje pristatė savo mąstymus apie teologijos ir filosofijos tarpusavio ryšį, 1941 m. jie išleisti atskira knyga pavadinimu Žodžio klausytojas. Karlo Rahnerio mintis anuomet permąstė ir vienas iš klausytojų – jaunas dėstytojas Franzas Königas, vėliau tapęs Vienos arkivyskupu ir 1962 m. Karlą Rahnerį pasitelkęs asmeniniu konsultantu Vatikano II Susirinkime (1962–1965).
Per pačias vasaros atostogas, 1938-ųjų liepą, nacionalsocialistai Insbruke uždarė Teologijos fakultetą. 1939-ųjų spalį gestapas ir SS užėmė Jėzuitų kolegiją. Visiems jėzuitams buvo uždrausta likti Tirolo krašte, tad Karlas Rahneris išvyko į Vieną slapta skaityti paskaitų jauniesiems jėzuitams ir dirbti prelato Karlo Rudolfo vadovaujamame sielovados institute; jis greitai tapo vienu artimiausių jo bendradarbių. Apie prelatą susitelkusį būrelį kardinolas Theodoras Innizeris pavadino jo „generaliniu štabu“. 1944-ųjų rudenį artinantis frontui, Karlas Rahneris, po vasaros laikotarpio pagalbos darbų, nebegrįžo į Vieną, o beveik visus metus dirbo parapijos sielovadoje Žemutinėje Bavarijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Karlas Rahneris iš pradžių dėstė dogmatiką Pulache, 1948 m. sugrįžo į Insbruką, o 1949 m. tapo katedros profesoriumi. Tirolio žemės sostinė tapo jo „teologinėmis dirbtuvėmis“. Jis skaitė paskaitas ir vedė seminarus, nuolat sakė pamokslus ir vadovavo rekolekcijoms, jis buvo paklausus paskaitininkas, taip pat paskelbė daug straipsnių:
1954 m. išleistas jo Teologijos raštų pirmas tomas – anuomet dar nebuvo galima numanyti, kad iki 1984 metų tie raštai išaugs iki šešiolikos tomų.
1957 m. kartu su Josefu Höferiu Karlas Rahneris pradėjo rengti spaudai antrą, iš esmės peržiūrėtą ir papildytą Teologijos ir Bažnyčios žodyno leidimą.
1958 m. kartu su Heinrichu Schlieru pradėjo leisti mokslinių knygų teologijos temomis seriją Quaestiones disputatae.
Karlo Rahnerio Pastoracinės teologijos straipsniai 1959 m. išleisti pavadinimu Misija ir malonė.
Kaip Josefo Neunerio ir Heinricho Rooso sudaryto veikalo Bažnyčios tikėjimas mokymo skelbimo dokumentuose [„Neuner-Roos“] 1948 m. pasirodžiusio antrojo ir vėlesnių leidimų redaktorius, taip pat Denzigerio [dogmatikos profesoriaus Denzigerio 1854 m. išleistas Bažnyčios mokymo dokumentų sąvadas] dvidešimt aštuntojo (1952) ir vėlesnių leidimų redaktorius, Karlas Rahneris plačiai išgarsėjo už vokiečiakalbių šalių ribų.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Karlas Rahneris jau buvo pelnęs „tokį gerą vardą, kad jo bendradarbiavimo [Vatikano Susirinkime, AB] daugelis laukė kaip savaime suprantamo dalyko“ (Herbert Vorgrimler). Žinoma, kai kurie Romos Kurijos atstovai jį vertino kaip „pažangų“ teologą. Šiandien skamba kaip nevykęs istorijos pokštas, kad likus porai mėnesių iki Susirinkimo pradžios Karlui Rahneriui – nuo 1961–ųjų kovo popiežiaus (!) paskirtam Susirinkimo rengimo komisijos konsultoriui, taip pat ilgamečiam kardinolo Franzo Königo patarėjui – Roma paskyrė „pirma atlikti cenzūrą“, kurios pageidavo Šventasis oficiumas, dabartinės Tikėjimo mokymo kongregacijos pirmtakas. Draudimu publikuoti savo kūrybą „pasišventęs kovotojas“ turėjo būti „diskvalifikuotas ir, tam tikra prasme, nušalintas“ (Karl Lehmann).
Veikiausiai gera proga imtis tokių veiksmų bus buvęs jo pranešimas „Negesinkite dvasios“, perskaitytas 1962 m. birželio 1 d. Zalcburge Austrijos katalikų dienos proga. Šv. Pauliaus draugijos nariai surėmė pečius už Karlą Rahnerį ir paskelbė parašų rinkimo akciją. Jį užstojo kardinolai Franzas Königas, Julius Döpfneris, Vienos, Miuncheno ir Freizingo arkivyskupai, pastarieji du palaikė jėzuitą Karlą Rahnerį kaip asmeninį patarėją. Įsikišo net vienas Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Adenauerio vyriausybės kabineto ministras. Galiausiai 1962-ųjų vasarą popiežius Jonas XXIII atsiribojo nuo kardinolo Alfredo Ottaviani inicijuotų priemonių. Suprantama, tokių įvykių fone Rahneris ilgokai dvejojo, kol pagaliau atsiliepė į kardinolo Franzo Königo paklausimą, sutikdamas jį lydėti į Susirinkimą. Šiuo atveju neapsieita be sumanaus įkalbinėjimo.
1964 m. Rahneris pakviestas dirbti Miuncheno Religijos filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros katedroje („Romano Guardinio katedra“) ir įkūrė naują institutą. 1967 m., jau šešiasdešimt trejų, pakviestas į Miunsterio universitetą. 1971 m. tapo profesoriumi emeritu. Viurcburgo Sinodas (1971–1974) jį įvertino kaip pasišventusį, karštą teologą („Bažnyčios struktūros kaita kaip uždavinys ir galimybė“). Jis dirbo netausodamas jėgų. Iki 1981-ųjų Rahneris gyveno Miunchene, vėliau persikėlė į Insbruką.
Karlo Rahnerio bibliografiją sudaro 4000 pozicijų, tarp jų pakartotiniai leidimai ir vertimai. Rahneris išsakė savo nuomonę įvairiausiomis temomis, neužsidarė mokslo dramblio kaulo bokšte. Nors priklausė „teologijos Olimpui“, visada atminė, kad yra sielovadininkas. Semdamasis dvasios iš ignaciškųjų dvasinių pratybų, Rahneris niekada neatsisakydavo padėti. Jis nekūrė uždaros dogminės mokymo sistemos. Jo teologiją nulemdavo įvairios aplinkybės, todėl kai kas jo teologiją paniekinamai pavadindavo „progine teologija“. Daug dalykų, kurie šiandien yra bendras teologijos turtas, kilę iš Karlo Rahnerio, bet ne visi tai žino.
Tarptautiniu mastu daug kartų pagerbtas ir apdovanotas, visame pasaulyje skaitomas ir apmąstomas, Karlo Rahnerio viso gyvenimo darbai išlieka kelrodžiu ir būsimoms teologų kartoms. „Aš negyvenau gyvenimo, aš dirbau, rašiau, dėsčiau, stengiausi atlikti savo pareigą, pelnyti sau duonos kąsnį. Tuo įprastu banaliu būdu stengiausi tarnauti Dievui, viskas.“ Ar tai sako „teologijos žvaigždė“, kuriam vien rūpi padaryti įspūdį, turėti gerą „įvaizdį“ ir „reitingus“?
Karlas Rahneris pirmiausia troško būti tėvas Karlas Rahneris. Būdamas profesoriumi buvo konfesorius (lot. confessor) – išpažinėjas. Draugijos trumpinys SJ prie vardo jam reiškė anaiptol ne tik biografinę išnašą. Dvasinės pratybos jį pavertė Socius Jesu – Jėzaus draugu. Todėl nenuostabu, kad paprastai „sunkiai“ paskaitomu laikomas teologas iki šiol priskiriamas prie perkamiausių ir skaitomiausių religinės literatūros autorių. „Apie maldos būtinumą ir palaimą“, 1946-aisiais subombarduotame Miunchene pasakyti gavėnios pamokslai, 1938-aisiais pasirodę „Žodžiai į tylą“ daugybei žmonių tapo pagalba tikėjime ir gyvenime. Jo „maldingos“ knygos jam buvo tokios pat svarbios, kaip ir „teologiškai atrodantys veikalai.“
Tas, kam Karlo Rahnerio neteko pažinoti asmeniškai, kam jis žinomas tik iš tekstų, iš dalies yra sunkiau negu jo amžininkams, nes jie nemato konteksto, o supratimo horizontus pirma reikia atverti, nors tai kai kada būna nepaprastai sunku. Tačiau vaikaičių kartai vis dėlto nereikėtų kratytis didžiojo Mokytojo šešėlio, o tokių mėginimų, labai nevykusių, būta, nes kai kas mano, jog savo vagą galės vagoti tik agresyviai pašalinęs Karlą Rahnerį. Likus šešioms savaitėms iki mirtes, Karlas Rahneris įspūdingoje kalboje pasakė: „Aštuoniasdešimt metų – ilga laiko atkarpa. Tačiau kiekvienai akimirkai skirtas gyvenimo laikas yra ta trumpa akimirka, kurią įvyksta tai, kas privalo būti.“
Tėvas Karlas Rahneris daug nuveikė ir daug dovanojo. Dar ilgai gyvensime jo darbais ir dovanomis.
Andreas R. Batlogg, SJ
