Pokalbis su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, SJ, per LRT televizijos laidą „Savaitė“ (2022-01-16), po įvykių per Sausio 13-osios mitingą. Su kardinolu kalbėjosi žurnalistė Nemira Pumprickaitė.
– Esate tas žmogus, kuris tikrai žino laisvės kainą. Jūs buvote Nepriklausomybės aikštėje, pats viską girdėjote, ar šiandien žmonės mūsų valstybėje nėra laisvi, jeigu net tokią dieną leidžia sau taip elgtis?
– Šiandien Lietuvoje turime labai daug, gal net per daug, išorinės laisvės. Tai liudija ir išduotas leidimas protesto mitingui Laisvės gynėjų dienai.
Tačiau reikia daryti skirtumą tarp išorinės laisvės, kuri nustatoma įstatymais, ir tikros laisvės, kurią žmogus susikuria gyvendamas tiesoje ir meilėje. Tik šita laisvė yra tikra laisvė; apie ją kalbėjo ir Jėzus, sakydamas: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Be šitos dvasinės laisvės išorinė laisvė yra labai pavojinga.
– Jeigu paklaustų manęs, koks jausmas apėmė, matant ir girdint, kas dėjosi ketvirtadienį Nepriklausomybės aikštėje, sakyčiau, kad jausmų buvo ne vienas, bet ryškiausias turbūt – gėda. Jie džiaugėsi, kad nušvilpė Seimą, o man buvo gėda, kad švilpė tokiems, kaip jūs, kurie atsiėmėte Laisvės premiją, tiems, kurių atminimo susirinko pagerbti. Kokie buvo jūsų jausmai?
– Prisipažinsiu, kad tokių jausmų, kuriuos išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, niekuomet anksčiau nebuvau išgyvenęs. Nei KGB kalėjime, nei tardymų ar kalinimo metu. Anuomet, nors teko išgyventi sunkių dalykų, bet buvo aišku, kas yra kas. Tave muša,ir žinai kas tai daro ir už ką daro. O tai, ką išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, netilpo į jokius rėmus. Susirinkome paminėti 1991 metų sausio aukas, sudėtas už mūsų laisvę, ir staiga švilpimas, kaukimas. Švilpimas net kalbant Laisvės premijos laureatei ses. Bernadetai, kuri, rizikuodama laisve, redagavo Kronikos numerius. Širdyje buvo tiek negera, kad galėjau tik kartoti maldos žodžius: „Viešpatie, pasigailėk jų!“
