Gedas Malinauskas, žurnalas „Jėzuitai“, 2024 2
Kauno „Arkos“ bendruomenės, vienijančios asmenis su negalia ir savanorius, misija – kurti orią ir bendruomenišką aplinką. Žvelgiant į jos istoriją, bendruomenė turėjo kelias esmines sankirtas su jėzuitais bei ignaciškuoju dvasingumu. Tai ypač brandino siekiant suprasti, ko Dievas nori iš mūsų kaip iš „nenaudingų tarnų“.
Pirmas susidūrimas įvyko plėtojant bendruomenės idėją. Norėdami pradėti veiklą, nusprendėme gauti palaiminimą iš tuometinio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus. Kad jis yra jėzuitas ir turi įžvalgos dovaną, kaip jėzuitams būdinga, netgi nežinojome. 2010 m. rugsėjo mėnesį susitikome su arkivyskupu, jis ilgai klausėsi ir aiškinosi, ką mes norime įkurti. Iki šiol prisimenu jo klausimą: „Dažnai man tenka išgirsti visokių idėjų, iniciatyvų, bet po kelerių metų, prablėsus jaunatviškam entuziazmui, viskas subliūkšta – kas tada imsis atsakomybės?“ Išpylė šaltas prakaitas, nes supratau, kad arkivyskupas Sigitas netiesiogiai manęs klausia: „Kas imsis atsakomybės, kai bus sunku?“ Labai aiškiai pajutau: kad bendruomenė atsirastų, turiu imtis atsakomybės. Tik pamatęs mano tvirtą pasiryžimą, arkivyskupas laimino ir suteikė vietą mūsų veiklos pradžiai.
Antrasis, dar intensyvesnis, susidūrimas su ignaciškuoju dvasingumu ir jėzuitais įvyko 2013 metais. Bendruomenei ieškant savo misijos, susisiekėme su tarptautinės „Arkos“ bendruomenės palydėtoja Manca R. Kastelic, kuri tuo metu kuravo vienintelę Lietuvoje gyvuojančią „Arkos“ bendruomenę, įsikūrusią netoli Vilniaus. Išaiškėjo, kad šios bendruomenės modelių yra įvairių, dėl to svarbu suburti iniciatyvinę įžvalgos grupę, kuri svarstytų stengdamasi suprasti, ar tikrai nori tapti „Arkos“ bendruomene. Pirmą kartą išgirdome įžvalgos, dvasių atpažinimo terminus, nes grupės eiga, procesas ir susitikimai buvo parengti pagal ignaciškąjį dvasingumą, o grupę lydėti turėjo vietos kunigas.
Nieko nelaukdami subūrėme grupę, kurią sudarė keli aktyvesni žmonės: Gedas, Miglė, Paulina, Ugnė, Aušra, Monika, Rasa, Ernesta, taip pat Erika ir Redutė – merginos su negalia. O mus lydėti ir padėti pažinti dvasių veikimą pasikvietėme jėzuitą t. Vaidą Lukoševičių. Iki šiol prisimenu jo taiklius klausimus: „Palaukite, palaukite. Svarbu sustoti ir savęs klausti, kokios dvasios esame kviečiami kurti „Arkos“ bendruomenę? Ar tai tikrai iš Dievo? Kas bus, jei atiduosite visą energiją bendruomenei, o apiplėšite savo šeimą?“ Teko neskubėti, diskutuoti komandoje, laukti asmenų su negalia įžvalgų, o grįžus namo kalbėtis su šeimos nariais. Užtrukome visus metus, kol supratome, jog Dievas iš tiesų mus veda ir nori, kad bendruomenė augtų ir stiprėtų. Tik tada drąsiai kreipėmės į tarptautinę „Arkos“ federaciją, prašėme pritarimo mūsų idėjoms ir būsimai veiklai. Įrodyti, kad esame auganti bendruomenė, užtruko keletą metų ir 2015 m. tapome pripažintu projektu – Kauno „Arkos“ bendruomene.
