Dikasterijos įsteigimo proga Šventasis Tėvas laiške pažymėjo, kad rūpestingoji Motina Bažnyčia visuomet per amžius rūpindavosi pasauliečiais, šeima ir gyvybe, atsižvelgdavo į jų poreikius, liudydama Išganytojo gailestingą meilę žmonijai. Taip pat popiežius, vykdydamas Viešpaties kaimenės ganytojo pareigas, daro viską, kad tik Jėzaus Kristaus malonės gausa deramai ir plačiai išsilietų tikintiesiems. Dėl to svarbu, kad ir ši Romos kurijos dikasterija atsižvelgtų į laikmečio situacijas bei visuotinės Bažnyčios poreikius. Ypatingas dėmesys skiriamas pasauliečiams, šeimoms, siekiant padėti tapti gyvais Evangelijos liudytojais dabartiniais laikais. Yra trys didelės naujosios 2016 metais įsteigtos dikasterijos sekcijos: pirma – Tikinčiųjų pasauliečių sekcija, kuri rūpinasi ir stiprina pasauliečių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje; antra – Šeimos sekcija, kuri rūpinasi šeimos sielovada bei vaidmeniu Bažnyčioje ir visuomenėje; trečia – Gyvybės sekcija, skirta atsakingai prokreacijai ir gyvybės apsaugai nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.
Turbūt labai sunku visus judėjimus sistemingai suskaičiuoti. Tai ir tikintys skautai, keliaujantys su Pasaulio jaunimo dienų kryžiumi; Neokatechumenato kelio nariai, vykdantys evangelizaciją Amerikos miestų gatvėse; „Shalom“ misionieriai Madagaskare, Bendrystės ir išlaisvinimo misionieriai Filipinuose; „Naujųjų horizontų“ nariai kartu su šeimomis iš Brazilijos favelų; Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės nariai su šeimomis Kenijos lūšnynuose; Šventojo Egidijaus bendruomenės nariai, pasitinkantys humanitariniais koridoriais atvykstančius pabėgėlius iš Libijos; Fokoliarų judėjimo nariai, valantys užterštus paplūdimius Pietryčių Azijoje; Eucharistinio jaunimo judėjimo jaunuoliai, adoruojantys Eucharistiją per tarptautinį kongresą; atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje katalikiškos grupės, taip nuostabiai atnaujinusios bažnytinį šlovinimo giedojimą, įkvėptą užtarimo maldą ir užsidegimą evangelizuoti; Taizė ir panašios jaunimo grupės, randančios bendruomenišką kontempliaciją savo aplinkoje; daugelis Dievo Motinos grupių iš pavienių narių ir šeimų, augančių dvasia ir kitiems patarnaujančių; o kiek daug ir įvairių skirtingų dvasingumo maldos grupių prie vienuolinių kongregacijų, katalikiškų organizacijų, vyskupijų ir parapijų gaivina Bažnyčią.
Visi bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės tarnauja Bažnyčios evangelizacinei misijai. Tai apaštalavimui atsidavę žmonės, turintys savitą charizmą, kurią Šventoji Dvasia suteikia bendram Bažnyčios labui. Judėjimus, sudarytus daugiausia iš tikinčiųjų pasauliečių, vienija asmeninio susitikimo su Kristumi paieškos. Kartu tarnaudami Evangelijai jie palaiko dialogą su šiandienos moterimis ir vyrais, kad ir kur jie būtų.
Bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės turi veikti ir vaisingai veikia darnoje su Bažnyčia. Būtinybė išlikti darnoje su Bažnyčia yra būtent dar vienas aspektas, kurį pabrėžia popiežius Pranciškus. Jis tėvišku tonu kviečia judėjimus visada darbuotis vyskupų ir parapijų tarnystėje. „Pavojus, – primena Šventasis Tėvas, – yra pagunda užsidaryti savyje. Iš tiesų kiekvienas judėjimas yra ne tikslas savaime, bet vieta, skatinanti susitikimą su Dievu.“ Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie judėjimus, kas kartą pakartoja žodį „tarnystė“, kad sustiprintų šią sąvoką, ir kviečia laikytis šios krypties.
Kviečiama melstis, kad bažnytinės bendruomenės bei judėjimai iš naujo atrastų savo misiją kasdien evangelizuoti ir savo charizmas pasitelktų pasaulio poreikiams. Panašiai kaip ir atskirų pakrikštytųjų gyvenime, taip ir bažnytinėms bendruomenėms bei judėjimams taip pat gresia pavojus užstrigti „individualistiniame liūdesyje“, į kurį popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį „Evangelii gaudium“ (EG): „Kai vidinis gyvenimas apsiriboja savo interesais, nebelieka vietos kitiems, vargšai nebegali įeiti, nebegirdėti Dievo balso, nebesidžiaugti intymiu Jo meilės džiaugsmu, nebekurstyti entuziazmo daryti gera. Tikintiesiems taip pat akivaizdžiai ir nuolat gresia šis pavojus“ (EG 2). Išskirtinis rūpinimasis tik savimi neveda į visavertį gyvenimą ir trukdo tikėjimo gyvybingumui. Jėzaus pavedimas mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai!“ (Mk 16, 15), ne tik padrąsina ir padeda skleisti Jėzaus žinią, bet kartu prisideda ir prie pačių skelbėjų tikėjimo gilinimo. Šiuo atžvilgiu prašoma, kad bažnytinės bendruomenės ir judėjimai kasdien dvasiškai atsinaujintų ir vykdytų misiją būti Jėzaus Kristaus Evangelijos liudytojais.
Popiežius kviečia judėjimus visada būti kelyje, kad jie iš naujo atrastų savo tikrąją misiją, dėl to ir meldžiamės. Kviesdamas šiai intencijai, Pranciškus apmąsto esminį šių bažnytinių judėjimų aspektą: kad jie išliktų judėjime. Kad jie pagal savo ypatingą charizmą toliau žadintų evangelizacinę Bažnyčios misiją, kuria tiek daug pasauliečių įsipareigojo gyventi ir liudyti Evangeliją įprastoje savo gyvenimo tikrovėje, darbe, švietimo, socialiniame, kultūriniame pasaulyje.
Šiai gegužės intencijai pagilinti ir praplėsti jos kontekstą tinka pacituoti popiežiaus Pranciškaus Viešpaties Angelo maldoje kreipimąsi į pasauliečių asociacijų, bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių vadovus (2021 m. rugsėjo 16 d.), kur jis kalbėjo: „Pirmiausia norėjau būti čia, kad padėkočiau jums! Dėkoju jums už tai, kad esate pasauliečiai, vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę žmonės, įsipareigoję gyventi ir liudyti Evangeliją kasdienio gyvenimo tikrovėje, savo darbe, įvairiuose kontekstuose – švietimo, socialinio įsipareigojimo ir t. t., gatvėje, geležinkelio stotyse, ten, jūs visi esate – tai didžiulis jūsų apaštalavimo laukas, tai jūsų evangelizacija. Ir turime suprasti, kad evangelizacija yra įgaliojimas, kylantis iš Krikšto, Krikšto, kuris mus padaro kunigais kartu, Kristaus kunigystėje, kunigų liaudimi, argi ne taip? Ir neturime laukti, kol ateis kunigas, kad kunigas evangelizuos, ar misionierius…
Taip, jie vykdo didelį gėrį, bet kas tik yra pakrikštytas, tam tenka užduotis evangelizuoti. Ir jūs savo judėjimais tai vėl pažadinote. Ir tai yra labai gerai. Ačiū. Pastaraisiais mėnesiais savo akimis matėte ir rankomis palietėte daugelio vyrų ir moterų kančias ir sielvartą dėl pandemijos, ypač skurdžiausiose šalyse, kur daugelis iš jūsų esate. Vienas iš jūsų kalbėjosi su manimi apie tai. Tiek daug skurdo ir nepritekliaus… Galvoju apie mus čia, Vatikane – juk viskas gerai, ar ne? – bet kai kurie skundžiasi, kai mūsų maistas nėra gerai paruoštas, kai… tuo tarpu yra žmonių, kurie neturi ko valgyti. Esu jums dėkingas, nes jūs nesustojote; jūs nenustojote nešti savo solidarumo, pagalbos, evangelinio liudijimo net sunkiausiais mėnesiais, kai užkrato lygis buvo labai aukštas.
Nepaisant apribojimų dėl būtinų prevencinių priemonių, jūs nepasidavėte: priešingai, žinau, kad daugelis iš jūsų padvigubino savo pastangas, prisitaikydami prie realių situacijų, kurias turėjote prieš save, su tuo kūrybiškumu, kuris kyla iš meilės, nes tie, kurie jaučiasi Viešpaties mylimi, myli be saiko. Šį „be saiko“ matėme daugybėje vienuolių seserų, daugybėje pašvęstųjų moterų, daugybėje kunigų ir daugybėje vyskupų. Turiu galvoje vyskupą, kuris atsidūrė dėl ligos intubuotas, nes visada norėjo likti su savo žmonėmis. Dabar jis pamažu sveiksta. Jūs ir visa Dievo tauta stovėjote drauge ir buvote ten. Nė vienas iš jūsų nepasakė: „Ne, aš negaliu eiti, nes mano steigėjas mano kitaip.“
Taigi ne steigėjas čia svarbiausia: čia buvo Evangelija, kuri kvietė, ir visi išėjo. Labai ačiū. Jūs buvote liudininkai to palaiminto bendro priklausomumo vienas kitam, kurio negalime prarasti: mūsų priklausomumas vienas kitam kaip brolių ir seserų. Nėra jokių priemonių, kurios būtų tik pusiau. Būdami tikinčiųjų asociacijų, tarptautinių bažnytinių sąjūdžių ir kitų bendruomenių nariai, jūs atliekate tikrai bažnytinę misiją. Su atsidavimu stengiatės gyventi ir vaisingai įgyvendinti tas charizmas, kurias Šventoji Dvasia per jūsų įkūrėjus suteikė visiems jūsų grupių nariams, Bažnyčios ir daugybės vyrų bei moterų, kuriems atsidavėte apaštalavimui, labui. Ypač galvoju apie tuos, kurie, atsidūrę egzistencinėse mūsų visuomenių pakraščiuose, patiria apleistumą ir vienatvę savo kūne, kenčia dėl daugybės materialinių poreikių ir moralinio bei dvasinio skurdo. Mums visiems bus naudinga kasdien prisiminti ne tik kitų, bet ir visų pirma savo pačių skurdą.“
Kadangi popiežiaus maldos intencijos už Bažnyčią ir pasaulį atsiranda ne atsitiktinai, nes jose skamba ne tik viltis, kad Bažnyčios ir pasaulio įvairūs aktualūs reikalai gali būti vedami pirmyn, bet ir skausmas, ir būtinas maldingas reagavimas, ir praktinis veikimas, kad toje srityje yra nemenkų problemų.
Pačiam popiežiui ši intencija už bažnytines bendruomenes ir judėjimus ypač aktuali bei jautri. Pasitaiko, jog tiems, kurie bando suprasti Pranciškaus liniją ir mintis, užkliūva tai, kad jos kitokios nei iki šiol buvusių popiežių, žinoma, dėl to atsiranda skirtingų reakcijų ir vertinimų. Požiūris į Pranciškų labai remiasi jo, kaip tam tikro tipo figūros, įvaizdžiu: jėzuitas, atvykėlis iš Lotynų Amerikos ir pasaulio pietų į senąjį pasaulį, Vatikano II susirinkimo nutarimo vykdymo popiežius.
Tai tas popiežius Pranciškus, kuris pabrėžė Bažnyčios, kuri išeina už zakristijų ir kanceliarijų ribų, įvaizdį. Jis taip pat tapo veikėju iš esmės nepastebimoje vidinėje kovoje dėl „ėjimo pirmyn“ reikšmės, kurią įkūnijo katalikiški pasauliečių judėjimai, iš kurių nė vienas neatspindi ir neturi atspindėti XX a. liberaliosios-progresyviosios katalikybės. Šiems bažnytiniams judėjimams Vatikano scenoje tenka didesnis vaidmuo nei kadaise.
Todėl ypač per pastaruosius metus labiau išryškėjo sudėtingi Pranciškaus santykiai su naujais katalikų pasauliečių judėjimais, tokiais kaip Fokoliarų, Bendrystės ir Išlaisvinimo (Comunione e Liberazione), Neokatechumenatinio kelio, Šv. Egidijaus bendruomenės – būtent tomis grupėmis, kurios tarp daugelio kitų šiandien siejamos su Vatikano II susirinkimo katalikybe ir laikomos vilties pranašais bei alternatyviais bendruomenės modeliais po šio laikmečio institucinių nesėkmių piktnaudžiavimo valdžia prieš silpnuosius krizės metu.