Parengta pagal kun. Artūro Kazlausko straipsnį žurnale „Artuma“
Šventojo Sosto Evangelizacijos dikasterija 2025-iesiems Jubiliejiniams metams paskyrė Romos šventoves Europos Sąjungos valstybėms narėms. Lietuvai skirta Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia (Il Gesù), kurioje palaidotas šv. Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos įkūrėjas, gerbiamos šv. Pranciškaus Ksavero relikvijos.
Bažnyčios statyba prasidėjo 1551 m. Jos sumanytojas – pats Ignacas Lojola. Bažnyčia glaudžiai susijusi su lietuvių bendruomene pirmiausia dėl to, kad čia palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600): vos 27 metų įšventintas į vyskupus, kardinolu ji tapo dar po trejų metų, 1586-aisiais.
Statybas lydėjo daugybė nesklandumų. 1551 m. statybos projektas patikėtas architektui Nanni di Baccio Bigio. 1554 m. naują projektą paprašyta parengti Michelangelo. Jis priėmė užsakymą, atsisakydamas honoraro. Tačiau ir antrasis bandymas buvo nesėkmingas. Tik 1568 m., dalyvaujant kardinolui Alessandro Farnese, įsipareigojusio bažnyčią pastatyti savo lėšomis, padėtas kertinis akmuo. Trečiuoju architektu, vadovavusiu statyboms iki pat mirties, tapo Farnese šeimos favoritas Vignola. Jis parengė vienos navos su trimis koplyčiomis abiejose pusėse bei transeptu su dviem didelėmis koplyčiomis planą. Kryžiaus, kupolo ir apsidės konstrukcijas parengė Giacomo della Porta. Jis pakeitė ir Vignola parengtą fasado projektą. Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia pašventinta 1584 m.
Bažnyčios architektūra žymėjo posūkį meno raidos požiūriu, nes buvo statoma kontrreformacijos metais, laikantis Tridento susirinkimo nuostatų ir dvasios. Projekte buvo numatyta viena vienintelė nava, kad tikinčiųjų dėmesys kryptų tik į altorių ir į pamokslininką. Tokį patį išplanavimą Jėzaus Draugija vėliau taikė ir kitiems maldos namams, kuriuos statė visame pasaulyje.
XVII a. viduryje, 1679 m., užbaigta monumentali skliauto freska, sukurta Baciccia. Ji laikoma vienu iš XVII a. pabaigos monumentaliosios Romos tapybos šedevrų. Ji skirta „Jėzaus Vardo triumfui“ ir yra papuošta stiuku, aplink langus – moterų figūros ir cherubai. Šitaip skulptūra tarsi pratęsia tapybą. Kupolas „Jėzaus pašlovinimas Rojuje“ – taip pat Baciccia kūrinys,
Dvi didelės koplyčios transepte yra dedikuotos šventiesiems Pranciškui Ksaverui ir Ignacui Lojolai. Kai 1773 m. ordinas buvo panaikintas, bažnyčia neteko daugelio turtų. 1814 m. ji grąžinta jėzuitams. XIX a. viduryje pastatytas didysis altorius. 1858–1861 m. princo Alessandro Torlonia dosnumo dėka galutinai užbaigta bendra navos vidaus apdaila marmuru.
Be išties nuostabios skliauto freskos, įdomiausia ir labiausiai žavinti vieta Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje yra šventojo Ignaco koplyčia, kurios darbai tęsėsi nuo XVI a. pab. iki XVII a. pab. Ją suprojektavo ir dekoravo Giacomo della Porta, Pietro da Cortona ir Andrea Pozzo, o pagal jų projektą 1695–1699 m. dirbo daugiau kaip šimtas darbininkų. 1698 m. Pjeras II Le Grosas pagamino šventojo Ignaco ir trijų angelų sidabro liejinį, tačiau šis per prancūzų okupaciją 1798 m. buvo išlydytas. XIX a. pradžioje Ignaco ir angelų grupė buvo atkurta iš sidabruoto stiuko.
Kairėje altoriaus pusėje yra G. B. Théodono „Tikėjimo triumfas prieš stabmeldystę“, o dešinėje – Pierre’o II Le Gros’o „Religija nugali ereziją“. Skliaute yra Baciccia freska „Šventojo Ignaco šlovė“, taip pat įrėminta stiuku.
Altoriaus nišą, kurioje yra šventojo Ignaco skulptūrinė grupė, dengia Andrea Pozzo priskiriama didelė drobė, vaizduojanti šventąjį, gaunantį iš Kristaus vėliavą su trigrama „IHS“. Kasdien 17.30 val. audeklas, tarsi didžiulė uždanga, nusileidžia atidengdamas už jo esantį kūrinį: tai Pozzo sukurtas scenografinis aparatas, barokinė mašina, visą koplyčią padaranti tarsi savotišku teatru. Jis skirtas vaizduoti šventojo Ignaco dvasinei kelionei į šventumą bei pakviesti visus sekti jo tikėjimu.
Šalia bažnyčios yra Ignaco Lojolos jėzuitų kolegija, kurios kambariuose gyveno Ignacas. Netoliese yra baroko šedevras – Šventojo Ignaco bažnyčia, pastatyta Romos kolegijai (Collegio Romano). Šią kolegiją Ignacas įsteigė neturtingam jaunimui ugdyti.
Kodėl ši bažnyčia skirta Lietuvai, pakomentavo buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas: „Lietuva turi daug šalies žmonėms svarbių vietų Romoje, bet kartu neturime tokios vienos koncentruotos lietuviškos bažnyčios. Tad buvo nuspręsta pasirinkti Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčią, kuri turi daugybę istorinių kultūrinių sąsajų su Lietuva. Pirmasis dalykas – tai pačių jėzuitų įtaka Lietuvai. Pirma, jėzuitai atvyko į Lietuvą, kai Lietuva ėjo link reformacijos, buvo pagrindiniai kontrreformacijos šaukliai Lietuvoje. Antra, jėzuitų švietėjiškas palikimas. Pirmiausia reikėtų paminėti Vilniaus universitetą, taip pat Baroko kelią. Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje palaidotas ir XVII amžiaus pačioje pradžioje miręs Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Šie simboliai ir leido mums pasirinkti šią bažnyčią, ir bažnyčios vadovybė mielai sutiko mus priimti.“
Vasario 28 d. (penktadienį) vakare planuojamos Lietuvos jubiliejaus piligrimystės Romoje atidarymo Šv. Mišios Il Gesù bažnyčioje, o kovo 1 d. (šeštadienį) piligrimai turės galimybę dalyvauti Susitaikinimo pamaldose Il Gesù bažnyčioje.
