Meilė semiasi gyvybės iš dėkingumo ir šlovinimo. T. Willy priminė šv. Ignaco žodžius Dvasinių pratybų pradžioje: „Žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti“ (DP, 23). Dėkingumo ir šlovinimo ženklus matome visame šv. Rašte: Marija gieda Magnificat giesmę po susitikimo su Elžbieta (Lk 1, 46–55), Jėzus dėkoja Tėvui, kad jį išklausė (Jn 11, 41) ir išsako šlovinimo ir padėkos žodžius po Paskutinės vakarienės (Mt 26, 26–29). Kasdienybėje esame kviečiami dėkoti šalia esantiesiems, kad stiprintume bendrystę. Taip pat turėtume būti dėkingi ir sau, kad priimtume save, kaip Dievo norėtą.
Meilė semiasi gyvybės iš atleidimo. Eucharistijoje stipriausiai tai išgyvename, kai atgailos akte pripažįstame ir išpažįstame, kad esame nusidėję. Ignacui karas ir mūšiai buvo jo įprastos kasdienybės dalis, tačiau sužeidimas Pamplonos mūšyje iš esmės pakeitė jo gyvenimą, ir savo ietį bei durklą jis paliko ant Monserato Dievo Motinos bažnyčios altoriaus. Beje, būdamas ūmaus būdo, karingasis Ignacas nemažai kalbėjo apie švelnumą, pvz., jeigu atliekantysis pratybas „patiria nepaguodą ir yra bandomas, [vedantysis pratybas] tesielgia su juo ne griežtai ir šiurkščiai, bet švelniai ir maloniai“ (DP, 7) arba „uosle ir skoniu pajusti begalinį dievystės švelnumą ir malonumą“ (DP, 124).
Meilė semiasi gyvybės iš bendravimo. Ignacas yra pasakęs: „Meilė yra abipusis pasidalijimas“ (DP, 231). Pasak t. Willy, Ignacas buvęs puikiausias bendravimo mokytojas, mokęs ir savo bendrabrolius, kaip tinkamiau kalbėtis su kitais: „Prabilsi kuo vėliau, nes taip galėsi geriau klausytis, išliksi ramus, kad pajustum ir pažintum kalbančiųjų protą, jausmus ir valią ir paskui geriau atsakytum ar patylėtum“ (iš šv. Ignaco laiško į Tridento Susirinkimą siunčiamiems tėvams).
Meilė semiasi gyvybės iš davimo ir gavimo, aukojimo(si). Gebėjimas duoti, taigi atsisakyti, yra laisvės dalis. Negalėdamas duoti kitam, nesi laisvas. Ignacas yra palikęs radikalią atsidavimo maldą: „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau visa grąžinu. Visa yra Tavo – tvarkyk pagal savo valią. Duok man tik savo meilę ir malonę, nes to man užtenka“ (DP, 234).
Kokia būtų mano asmeninė atsidavimo Dievui malda? Kaip gyvenu šia meile kasdienybėje?
