2026 m. birželio 7–12 d. Vilniuje įvyko 6-asis Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Subūręs apie 5 tūkst. dalyvių, kiekvienam iš jų šis renginys dovanojo asmeninių patirčių. Dalijamės t. Vytauto Sadausko SJ, t. Aldono Gudaičio SJ, t. Manto Milerio SJ ir t. Luko Laniausko SJ mintimis.
T. Vytautas Sadauskas SJ atkreipė dėmesį į pačią Gailestingumo kongreso vietą – erdvę tarp hospiso ir kalėjimo: „Ši aplinka aplink vizitiečių bažnyčią pasirodė nepaprastai prasminga ir simboliška renginiui, skirtam gailestingumo temai.“
Jį stebino kruopštus organizavimas: viskas buvo apgalvota iki smulkmenų – nuo liturginio šventimo iki poilsio ir bendravimo erdvių.
Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčioje kartu su seserimi Bernadeta Mališkaite SJE t. V. Sadauskas vedė užsiėmimą apie dvasinį palydėjimą. Dalyviai ne tik susipažino su pagrindiniais dvasinio palydėjimo bruožais, bet ir praktiškai išbandė išklausymo įgūdžius, kurie yra neatsiejama šios tarnystės dalis.
Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo švenčiamos ir kongreso šv. Mišios, kurių išskirtinumas slypėjo ne tik tuo, kad jose dalyvavo vyskupai, bet ir tuo, kad tikintieji gyvai bei aktyviai įsitraukė į liturgiją. Gausiai susirinkusi bendruomenė vieningai atsakinėjo į maldas, giedojo ir meldėsi. „Tai buvo ne stebėtojų susibūrimas, o tikra švenčiančios ir tikėjimą išgyvenančios bendruomenės patirtis“, – dalijosi t. Vytautas.
T. Aldonas Gudaitis SJ į Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčią kvietė kongreso dalyvius aptarti Atgailos sakramento svarbą asmeninėje tikėjimo kelionėje ir dvasinio asmens kūryboje. Jis rėmėsi italų kardinolo jėzuito Carlo Martini mintimi, kad išpažintis – tai „atgailos dialogas“: „Carlo Martini pirmąją atgailos dalį vadina confesio laudis – tai išpažinti Dievo gerumą mano gyvenime. Antroji išpažinties dalis – confesio vitae – tai ne tiek formalių nuodėmių ieškojimas, kiek pasakymas Dievo akivaizdoje to, kas dabar man kelia nerimą, ko norėčiau atsikratyti savo gyvenime. Pripažįstu, kad man reikia Dievo gailestingumo.“ Šv. Ignacas rekomenduoja Dvasinėse pratybose pradėti nuo padėkos.
T. Aldonas pasidalijo istorija, kai viena moteris išpažintyje įvardijo nuodėmes, o kunigas jai sako: „Dievuliukas mirė už tave ant kryžiaus, kad sunaikintų tavo nuodėmes“. Moteris atsakė, kad Jėzus mirė ne vien dėl to, kad sunaikintų mano nuodėmes, bet ir dėl to, kad mane myli.
„Man dalyvavimas Gailestingumo kongrese Vilniuje buvo didžiulė Dievo dovana ir malonė, sustiprinanti mano asmeninį tikėjimą Dievo begaliniu gailestingumu ir Jo nuostabiu veikimu šiame pasaulyje“, – kongreso patirtimi dalijasi t. Mantas Mileris SJ.
Jam taip pat padarė įspūdį profesionalus kongreso lygis, daug aukšto lygio pranešimų: „Įspūdinga, kiek daug žmonių ir komandų prisidėjo prie šio kongreso, kad dalyviai, atvykę iš 51 šalies, turėtų geriausią patirtį.“
T. M. Mileriui įstrigo Matto Fraddo raginimas Šventąjį Raštą skaityti dažniau negu naujienas, žvelgti į gerąjį Jėzų ir nebijoti savo vargo ir menkumo, nes būtent žmogaus vargas traukia Dievo gailestingumą. Jį taip pat palietė Donnos Orsuto, jėzuitų Popiežiškojo Grigaliaus universiteto moralinės ir dvasingumo teologijos profesorės mintis, jog malda nėra užduotis, kurią reikia atlikti, o santykis, kurį esame kviečiami priimti: „Mes nešame gailestingumą kaip žmonės, kuriems buvo atleista ir kurie patyrė Kristaus gailestingumą. Gailestingumas nutraukia pasmerkimą. Gailestingumas grąžina orumą. Gailestingumas leidžia naujai ateičiai prasidėti iš naujo.“