Jėzuito Mathiaso Werfeli gyvenime yra buvę įvairios veiklos: jis yra dirbęs oro uoste, tarnavęs kariuomenėje ir organizavęs koncertus. Būdamas 16 metų, atsitiktinai atrado Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčią. Į Jėzaus Draugiją įstojo, sulaukęs 38-erių. Šiuo metu Vokietijos jėzuitų žurnalo „Jesuiten“ vyr. redaktoriaus pareigas einantis jėzuitas spalio 19 d. Ciuriche buvo įšventintas kunigu. Žvelgdamas į ateitį, jis džiaugiasi laukiančia „itin įdomia atradimų kelione“.
Kalbėjosi Eva-Maria Hartinger
Jūs vėlai pajautėte pašaukimą į Jėzaus Draugiją. Kas buvo lemiamas veiksnys, kad, būdamas 38 metų, ryžotės šiam žingsniui?
Aš visada turėjau gyvą santykį su Bažnyčia ir Dievu. Buvau ieškantis, bet tai man visai patiko. Bažnyčia, Mišios ir bažnyčios choras Ciuriche, kuriame giedojau – šiose vietose galėjau „pasikrauti“, tiesiog būti ir dalyvauti didesnės bendruomenės veikloje. Bėgant metams, suvokiau, kad norėčiau labiau integruoti į savo gyvenimą dvasinę ir bažnytinę plotmę, bet neradau būdo, kaip tai padaryti.
Dirbant renginių vadybininku ir organizuojant vieną muzikos festivalį, man tapo aišku – nenoriu to daryti likusį gyvenimą. Tuo metu man buvo 37-eri ir pagalvojau, kad, sulaukęs 40 metų, atliksiu rekolekcijas, jog pažvelgčiau, ką savo gyvenime norėčiau pradėti. Galvoje jau sukosi mintis apie teologijos studijas, tačiau apie jėzuitus – dar ne.
Agentūra, kurioje dirbau, neteko galimybės organizuoti du didesnius renginius. Mano darbo vieta buvo panaikinta, ir kai mano vadovas man tai pasakė, tai priėmiau kaip Dievo ženklą: Dievas nori, kad aš jau dabar, o ne po trejų metų, kelčiau šį klausimą. Pasiėmiau likusių atostogų, atlikau rekolekcijas ir maldoje man tapo aišku, kad kelias veda pas jėzuitus.
Jūs dirbote ne tik renginių vadybininkų, bet ir oro uoste bei kariuomenėje. Kodėl visa tai neteikė Jums ilgesnės perspektyvos? Ko Jums trūko?
Dirbdamas renginių vadybininku, daug ko išmokau. Man patiko darbas su projektais, tai darau ir dabar, būdamas jėzuitu. Kiekvieną kartą rengdamas žurnalą „Jesuiten“, vykdau projektą. Tačiau šiuo metu renginių vadyba yra labai konkurencinga sritis. Turi patikti nuolat derėtis – su partneriais, paslaugų teikėjais, klientais. Galiausiai reikia išgyventi ir ekonominiu požiūriu. Nuolat kalbama apie išlaidų mažinimą. Man labai patinka organizuoti renginius, bet gauti penkis pasiūlymus vien tam, kad vienu pasiūlymu darytum spaudimą kitiems – tai ne man.
Tada Jūs pasiprašėte priimamas į jėzuitų naujokyną. Kodėl pasirinkote būtent šią vienuoliją?
Bazelyje jau keletą metų pažinojau jėzuitus per studentų sielovadą. Būti jėzuitu man reiškė gyvenimo būdą, radikalesnį nei visa, ką galėjau įsivaizduoti. Tik tuomet, kai iš tiesų pradėjau apie tai mąstyti ir įsiklausyti į Dievo balsą ir save, pastebėjau, kad viskas tinka! Tinka intelektualiai, tinka dvasiškai, tinka visas gyvenimo būdas. Man itin svarbus jėzuitų gyvenimas bendruomenėje. Nesu benediktinas ar dominikonas ir neįsivaizduoju savęs, kaip vyskupijos kunigo. Man reikia bendrabrolių bendrystės.
Tačiau iš pradžių buvo nedrąsu, nes galvojau: „O Dieve, ten juk visi intelektualai.“ Tačiau čia ir aš radau savo vietą, čia galiu darbuotis intelektualiai ir moksliškai, vėl studijuoti. Tai man patiko, nes akademiškumas man yra savas.
Kaip reagavo Jūsų aplinkos žmonės, kai įstojote į Draugiją?
Reakcijos buvo skirtingos, priklausomai nuo žmonių situacijos ir santykio su manimi. Kai kurie netikėjo ir sakė: „Eik, juk vis tiek po vienerių metų grįši.“ Kiti buvo nusiteikę skeptiškai ir manęs klausė: „Kaip gali iššvaistyti savo potencialą Draugijoje, Bažnyčioje? Turėtum daryti karjerą!“ Tačiau tokių nebuvo daug. Didžioji dauguma priėmė žinią teigiamai. Jie pasveikino mane žengus šį žingsnį.
Mano šeima taip pat teigiamai priėmė šią žinią. Mama iš pradžių buvo nusiteikusi labai entuziastingai: „Draugija yra būtent tau skirta vieta.“ Kuo labiau artėjo naujokyno metas, tuo daugiau abejonių jai kilo. Pastebėjo, kad aš nebeskambinu ir nebeužsuku kiekvieną savaitę. Mano tėtis reagavo priešingai. Iš pradžių jis manęs paklausė, ar būtinai turiu tai daryti, verčiau siekčiau karjeros kariuomenėje. Tačiau jis pasidomėjo Jėzaus Draugija ir pamatė, kiek daug joje yra įvairių galimybių. Šiuo metu mano tėvai vyksta visur, kur esu, ir taip pasinaudoja galimybe labiau pažinti Europą.
Ar tikėjimas Jūsų šeimoje buvo svarbus?
Mes esame klasikinė, nepraktikuojanti reformatų šeima. Mano tėvai į Bažnyčią eidavo per krikštynas, santuokas, laidotuves ir šv. Kalėdas. Jie meldėsi su mumis prieš miegą. Aš gavau Sutvirtinimo sakramentą reformatų Bažnyčioje, argumentuojant taip: „Jei norėsite, vėliau galėsite išstoti iš Bažnyčios. Bet turite žinoti, iš kur išeinate.“ Mano abiems tėvams buvo labai svarbu, kad mes pažintume Bažnyčią. Mano šeima buvo ta vieta, kurioje mano tikėjimas buvo gyvas, bet taip pat buvo daug laisvės jį pačiam atrasti.
Būdamas 16 metų, susipažinote su Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia. Kaip tai nutiko?
Tuo metu su teta atostogavau. Ji giedojo Ukrainos graikų apteigų Katalikų Bažnyčios bendruomenėje ir pasiėmė mane kartu. Liturgija, melodijos ir giesmės man atvėrė didžiulį Rytų bažnyčių pasaulį.
Pas Dievą nebūna atsitiktinumų. Tačiau tai, kad įstojau į Ukrainos Rytų Bažnyčią, visgi gali būti laikomas atsitiktinumu. Juk mano teta būtų galėjusi atsitiktinai giedoti bet kurioje kitoje Rytų Bažnyčioje.
Ką Jums reiškia ši Bažnyčia?
Bizantiškoji liturgija išsaugojo keleto dalykų dermę, padedančią įeiti į maldą. Smilkalais suaktyvinama uoslė. Kai kas skirta akims ir ausims. Taigi iš tiesų liturgija yra jaučiama ir ragaujama, o ne vien intelektualiai suprantama.
Grožis, jausmas, nuostabi estetika yra tik priemonės, padedančios melstis. Jomis naudojantis, atsiveria maldos, tekstai ir dienos giesmės. Visa tai yra didžiulis dogminis turtas. Šį lygmenį atradau tik bėgant metams, iš pradžių tiesiog norėjau giedoti ir mėgau gražią liturgiją.
Kodėl norite tapti kunigu?
Kad tarnaučiau Bažnyčiai ir tikintiesiems. Tarnystė bendruomenei yra esminis dalykas. Būdamas kunigu, galiu vykdyti tarnystę ypatingu būdu. Gavęs kunigystės šventimus, galiu ypatingu būdu perteikti Dievo malonę. Aš nesu šios Dievo malonės savininkas, galima sakyti, aš ją tik maloningai išdaliju. Būdamas kunigu, nesu geresnis. Man, kaip kunigui, suteikiama atsakomybė padėti žmonėms ir palydėti juos jų gyvenimo kelyje.
Kaip ruošėtės šiam žingsniui?
Ruošiuosi jau keletą metų. Stojant į Jėzaus Draugiją, yra klausiama, ar norima tapti broliu ar scholastiku, kuris vėliau ruošis kunigystei. Aš save visada mačiau kaip scholastiką naujoką. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl taip nusprendžiau. Tiesiog man viduje buvo aišku, kad noriu ruoštis šiai tarnystei.
Kiekviena malda, kiekvienas santykio su Dievo gilinimas yra pasiruošimas tarnystėms, kurioms esame pašaukti. Galiausiai visi tikimės, kad esame pakankamai pasiruošę savo tarnystei. Vienas Dievas žino, ar esame tikrai pasirengę. Išbandymas ateis, pradėjus tarnauti. Kai pirmą kartą kaip kunigas stovėsiu prie altoriaus, tada ir paaiškės, ar esu pasirengęs, ar ne.
Kaip įsivaizduojate savo, kaip kunigo, ateitį? Ką ketinate veikti?
Visa tai galiu palyginti su „įsikūrimu“. Ignaciškajame dvasingume svarbi sąvoka yra „įsikūnijimas“, nes viskas turi būti sukonkretinta tikrame gyvenime. Taip, kaip anksčiau norėjau, kad intelektinis, profesinis ir dvasinis gyvenimas būtų viena, taip ir dabar bus svarbu integruoti ir kunigystę į šią visumą. Tai bus ilgas procesas, tikriausiai dėl to teks darbuotis visą likusį gyvenimą. Žiūrėsiu, kaip savo kunigystę padaryti kuo labiau vaisingesne dėl bendruomenės, kurioje esu, dėl tikinčiųjų, dėl jėzuitų bendruomenės. Manau, kad tai bus itin įdomi atradimų kelionė. Tuo labai džiaugiuosi.
