T. Vidmantas Šimkūnas SJ, homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje (2026-06-14)
Jėzaus širdies vaizdas ir žinia kelia nerimą. Be to, ir religiniame kontekste, ypač mūsų laikais, šis vaizdas beveik niekam nereikalingas, o žinia nelabai suprantama ir neįdomi.
Spėju, nedaugeliui svarbu, kad 1934-aisiais ir vėl 1990-aisiais, kaip tik birželio 14 d., Lietuva buvo paaukota Jėzaus Širdžiai. Spėju, ne visi žinote, o kai kas gal nė negirdėjote apie bažnytinį raginimą 9 mėnesius iš eilės, kiekvieną pirmąjį penktadienį dalyvauti Mišiose ir Jėzaus Širdies pamaldose, atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, ir kad tai susieta su dvylika Jėzaus pažadų, kurių visus vargu kas įvardintumėme.
Šiandien ryžtingieji ir karjeros siekiantys žmonės nė nepagalvoja apie Jėzaus širdį. Jie ieško kitų pavyzdžių, kitų receptų ir būdų tobulėti, kad taptų dar efektyvesni, sėkmingesni. Ir „kietesni“! Išsekę ir nesėkmių patyrę žmonės ieško atpirkimo ožių ir kovoja prieš Bažnyčią, Dievą ir visą pasaulį. Taip jie išlieja savo gyvenimo nusivylimą. Tampa vis ciniškesni ir taip pat „kietesni“. Net tie, kurie eina į procesijas, prisiekia ištikimybę pasiaukojimo Jėzaus širdžiai malda, turi drąsos išpažinti tikėjimą, irgi rodo, kad yra „kieti“. Jie įneša šiek tiek nonkonformizmo į vienodą liberalios kultūros košę, ir tai visai leistina. Vis dėlto savo elgesiu jie taip pat beveik neprisideda prie to, kad mūsų visuomenė bent kiek nujaustų Jėzaus Širdies šventės prasmę.
Galiausiai mes visi, progresyvieji ir konservatyvieji, savo religine veikla iš anksto nusprendžiame apie „atviros Jėzaus širdies“ žinią. Arba mes mylime šią Širdį, arba ją ignoruojame. Kritikuojame pamaldumus arba smerkiame religinį atsainumą. Tačiau visada ir visur esame „mes“, ir visada tai yra mūsų pačių veiksmai.
Bet tikėjimas, kuris sutelkiamas Jėzaus Širdies simbolyje, susijęs ne su mūsų veiksmais, o tiesiog ir paprasčiausiai su leidimu. Leidimu būti mylimam. Be jokių „jeigu“ ir „bet“! Jei žiūri į šią širdį, žinok, kad ji mylėjo ir myli visus, taip pat ir tave. Ji myli net tuos, kurie atsisako leistis būti mylimi, taip prieš daugelį metų rašė garsus teologas Karlas Rahneris ir priartėjo prie šios šventės paslapties, kaip beveik niekas kitas.
Leisti save mylėti ir likti „kietu“? Kažkas ne visai tvarkoj, kažkas ne visai sudera. Leistis būti mylimu – tai leistis būti ir pažeidžiamu. Giliausia prasme mes visi tokie esame. Tad ši šventė ir apie mus.
