Brangūs broliai,
sužinojusi apie popiežiaus emerito Benedikto XVI mirtį, Jėzaus Draugija liūdi kartu su visa Bažnyčia ir drauge dėkoja Dievui už jo asmenybės dovaną Bažnyčiai ir pasauliui.
Turime daug priežasčių prisiminti popiežių emeritą Benediktą XVI su gilia meile ir dėkingumu tiek už jo, kaip Kristaus vietininko, tarnystę visuotinei Bažnyčiai, tiek už tai, kad įvairiomis progomis jis išreiškė pagarbą mūsų Draugijai.
Per savo ilgą gyvenimą Josephas Ratzingeris iš arti pažino Jėzaus Draugijos privalumus ir trūkumus. Vaisinga mokslininko ir teologijos profesoriaus veikla Vokietijoje, eksperto indėlis Vatikano II susirinkime ir Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto pareigos leido jam susipažinti su daugeliu jėzuitų, įsitraukusių į Biblijos, teologijos, filosofijos ir kanono studijas. Su jais jis bendravo ir dirbo tiesiogiai bei atvirai, nevengdamas sunkumų ir visada nuoširdžiai siekdamas didesnio Bažnyčios gėrio. Pakanka vien prisiminti, kad jis itin gerbė tėvą Henri de Lubacą – vieną iš didžiausią įtaką jam padariusių autorių, arba tikra pagarba pagrįstą dėmesį, kurį jis rodė Grigaliaus universitetui ir kurį išreiškė ten lankydamasis 2006 m. lapkritį. Benedikto XVI atminimas skatina mus atsidavusiai ir atsakingai tęsti teologijos studijas bei tyrimus, tarnaujant tikėjimui ir šiuolaikinei kultūrai.
Josephas Ratzingeris taip pat buvo susipažinęs su ignaciškuoju dvasingumu ir jį vertino. Netrukus po to, kai atsisakė popiežystės, buvo paklaustas, kokios yra jo mėgstamiausios maldos. Tąkart jis pirmiausia paminėjo šventojo Ignaco Sume, Domine, et suscipe („Imk ir priimk, Viešpatie“ – vert.). Kita proga apie šią maldą jis sakė: „Man ji visada atrodė pernelyg didinga, vos drįsdavau ją ištarti, tačiau kaskart turėtume ją padaryti sava.“ Antroji jo mėgstamiausia malda priskiriama šventajam Pranciškui Ksaverui: „Aš myliu Tave, nes Tu esi mano Dievas... Myliu Tave, nes Tu esi toks, koks esi.“ Taip pat jaučiame, kad jis buvo ypač artimas Draugijai dėl savo asmeninės meilės Jėzui Kristui, aistringų ir atkaklių „Viešpaties veido“ paieškų, kurias talentingai aprašė trilogijoje apie Jėzų iš Nazareto. Taigi Benedikto XVI atminimas mums lieka kaip kvietimas puoselėti gyvą santykį su Jėzaus asmeniu, be kurio mūsų gyvenimas praranda savo giliausią prasmę.
Per savo pontifikatą Benediktas XVI susidūrė su sunkiais iššūkiais, kuriuos sugebėjo įveikti nuolankiai, drąsiai ir tvirtai, ne tik vadovaudamas, bet ir rodydamas pavyzdį visai Bažnyčiai. Visų pirma turiu galvoje dramatišką ir skausmingą kunigų bei vienuolių seksualinio išnaudojimo tikrovę, nuo kurios, deja, ir mes patys nesame apsaugoti. Tai, kaip Benediktas XVI prisiėmė šios neapsakomos Bažnyčios nuodėmės svorį ir padarinius, nukreipė mus teisingu keliu – suvokti šias skaudžias situacijas, išklausyti aukas, kiekvienu atveju trokšti teisingumo, stengtis atlyginti padarytas skriaudas ir imtis prevencinių priemonių, kad tokie išbandymai nepasikartotų. Kartu su visa Bažnyčios bendruomene bei visomis pilietinės visuomenės grupėmis turime žengti šiuo keliu, ir ateityje išlikdami budrūs. Mūsų gyvenimo liudijimo nuoseklumas bei įsipareigojimas atsiversti, kuris, veikiant Dievo malonei, visada įmanomas, tai – krikščioniškojo, vienuolinio ir kunigiškojo gyvenimo reikalavimai, kuriuos nuolat turime prisiminti.
35-osios generalinės kongregacijos metu Jėzaus Draugija turėjo galimybę pajusti popiežiaus Benedikto XVI artumą bei meilę ir tuo mėgautis, ypač per 2008 m. vasario 21 d. audienciją, suteiktą delegatams, vadovaujamiems naujai išrinkto generalinio vyresniojo t. Adolfo Nicoláso. Puiki Benedikto XVI kalba nuvedė mus prie mūsų dvasinės tapatybės esmės. Ryžtingai ir entuziastingai jis kvietė mus vykdyti daugialypę Draugijos misiją, tarnaujant tikėjimui, teisingumui ir kultūrai, tarp vargšų ir su vargšais, „jaučiant su Bažnyčia ir Bažnyčioje“, su tuo „veiksmingu ir jausmingu“ atsidavimu, kuris jėzuitus daro „brangiais ir nepakeičiamais Kristaus vietininko bendradarbiais“. Tai buvo dvasinės paguodos ir sustiprinimo akimirka, leidusi patirti abipusį Šventojo Sosto ir Draugijos pasitikėjimą; tai buvo kvietimas išgyventi mūsų misiją „su nauju užsidegimu ir entuziazmu“ – tokie yra 35-osios Generalinės kongregacijos pirmojo dekreto žodžiai. Tai įsipareigojimas, kurį, padedami Viešpaties, kasdien norime įgyvendinti nepaisydami savo ribotumo.
Atsisakydamas pontifiko pareigų, Benediktas XVI nuostabiai parodė, ką reiškia nuolankumas ir dvasinė laisvė, gebanti visuotinės Bažnyčios gėrį iškelti aukščiau visko. Šiandien kartu su visa Bažnyčia ir popiežiumi Pranciškumi meldžiamės dėkingumo malda, kuri kyla, su susižavėjimu prisimenant Josepho Ratzingerio asmeninio nuoseklumo liudijimą ir Benedikto XVI mokymo gelmę. Kupini pasitikėjimo didžiadvasiškumu, kurį Viešpats parodys jam, kai priims į buveinę, visada parengtą tiems, kurie dosniai atidavė jam savo gyvenimą, tariame „sudie“.
Broliškai su jumis mūsų Viešpatyje –
Arturo Sosa, SJ
Generalinis vyresnysis
Roma, 2022 m. gruodžio 31 d.
Originalo kalba – ispanų. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Grabytė.