Jūsų gyvenime 1968-ieji buvo reikšmingi – tapote vienuoliu jėzuitu. Kodėl, turėdamas kunigo šventimus, dar siekėte ir vienuoliškų įžadų?
Kunigui irgi reikalinga tam tikra dvasinė atrama. Normaliomis sąlygomis – tai vyskupas, su kuriuo galima pasitarti įvairiais dvasiniais ir praktiniais klausimais, kreiptis nutikus nelaimei.
Aš turėjau skaudžią patirtį, jog į savo vyskupą atsiremti niekaip negalėjau.
Pamenu, į Vilnių išsikviečia religijos reikalų įgaliotinis I. Rugienis, bara ir bara už pastoracinę veiklą, po kelių dienų jau kviečiasi vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas. Jis irgi bara. Vyskupas buvo dešimt metų praleidęs Sibiro tremtyje, jis man sakydavo, jog antrą kartą nenori patekti į lagerį, o tokie neklusnūs kunigai, kaip aš, tik pridaro bėdų.
Taigi, neturėjau jokios dvasinės atramos, todėl jos ieškojau pas jėzuitus. Kodėl būtent pas juos? Aktyviai okupuotoje Lietuvoje veikė tik dvi vyrų vienuolijos: Jėzaus draugija (jėzuitai) ir Švenčiausios Mergelės Nekalto Prasidėjimo vienuolija (marijonai). Jie neturėjo jokių išskirtinių sąlygų ar valdžios leidimų, tik drąsius vadovus, kunigus, kurie nepabūgo tęsti savo vienuoliškos veiklos, nepaisant valdžios draudimų.
Saleziečių vadovas A. Skeltys, kurio aukojamoms šv. Mišioms patarnaudavau vaikystėje, mirė 1960 metais. Likę keli saleziečiai tiesiog nedrįso veikti. Kaip ir pranciškonai.
Dar studijuodamas seminarijoje susipažinau su kunigais jėzuitais. Todėl ir nuvykau pas jėzuitų provinciolą tėvą Joną Danylą į Stirnius, už Molėtų, kur jis tuo metu klebonavo. Jam papasakojau savo nusiteikimus, ką veikiu, kaip tarnauju. Jis sutiko priimti į draugiją ir pasakė, kad, stodamas į Jėzaus draugiją, pirmiausia turėsiu atlikti noviciatą, kuris prasidės mėnesį truksiančiomis rekolekcijomis. Rekolekcijoms pasiūlė Tilžės parapiją ant Drūkšių ežero kranto. <....>
Kaip gimė idėja leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“?
Maskvoje disidentai leido „Einamųjų įvykių kroniką“. Jų surinkta ir publikuota informacija per žurnalistus ir diplomatus patekdavo į Vakarus, o iš ten jau „Laisvės“ ir Vatikano radijo bangomis ir Sovietų Sąjungos gyventojai sužinodavo, ką nutyli ir slepia valdžia, kaip persekiojami kitaminčiai. Oficialioji propaganda buvo bejėgė prieš faktus. Mąsčiau, kad būtų gerai ir Lietuvoje turėti panašų leidinį, kur būtų aprašomi ir viešinami Bažnyčios persekiojimo faktai.
Kroniką leisti pradėjote jau būdamas jėzuitas. Jei nebūtumėte priklausęs Jėzaus draugijai, matyt, ir tokį žingsnį žengti būtų buvę sunkiau?
Kas ten žino, kaip būtų buvę. Bet tada jau nesijaučiau vienišas, šalia manęs buvo kunigai, kuriais galėjau pasitikėti taip, kaip savimi. Kunigų jėzuitų buvo visoje Lietuvoje, susitikę diskutuodavome, labai natūraliai iš mūsų pokalbių kilo Septyniolikos tūkstančių memorandumo idėja, visi kiti dokumentai, kuriais kovojome, kad Kunigų seminarijos veikla nebūtų varžoma.
Pamažu tie mažesni kovos momentai nuvedė prie Kronikos. Supratome, kad reikia pogrindinio leidinio, kurio valdžia nekontroliuotų, kur būtų galima laisvai rašyti.
Ieškojau pagalbininkų. Pirmuoju tapo Petras Plumpa.
Kodėl būtent jis?
Susipažinome per vienas rekolekcijas. Aš tuomet buvau pogrindyje tarnaujantis kunigas be registracijos pažymėjimo. Kai ėmėme daugiau bendrauti, sužinojau, kad P. Plumpa Kaune, Kalniečių gatvėje, turi kambarėlį, kur su dauginimo aparatu „Era“ daugina religinę literatūrą. Su juo pakalbėjau apie planuojamą pogrindžio leidinį.
Tuo metu už vaikų katekizaciją buvo nuteisti trys kunigai: Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys. Apie jų tardymus, teismus turėjau surinkęs medžiagą. Ją ir keletą publicistinių straipsnių atidaviau P. Plumpai. Jis labai rūpestingai paruošė pirmą leidinį, kurį pavadinau „Vivos voco“ (lot. gyvuosius šaukiu) pagal V. Mykolaičio Putino eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“ (lot. gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu).
Tačiau dienos šviesą išvydo pogrindinis leidinys kitu pavadinimu – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“?
Kad planuojamas leidinys būtų aprobuotas ir Bažnyčios, nutariau jį parodyti vyskupui V. Sladkevičiui. Į savo vyskupą J. Matulaitį-Labuką net nesvarsčiau kreiptis, nes žinojau, kad nepritars. O vyskupu V. Sladkevičiumi visiškai pasitikėjau, pažinojau jį dar nuo seminarijos laikų. Tuo metu jis buvo valdžios persekiojamas ir gyveno Nemunėlio Radviliškyje. Kai parodžiau jam tą numerį, jis, kaip jam įprasta, tyliai vartė, skaitinėjo ir paskui sako: „Ar nebūtų geriau, kad jis vadintųsi ne „Vivos voco“, bet „Kronika“? Ir joje būtų skelbiami tik Bažnyčios persekiojimo faktai be publicistinių straipsnių?“
Vyskupo pasiūlymai tiek dėl leidinio pavadinimo, tiek dėl turinio buvo labai naudingi, todėl kardinolą V. Sladkevičių laikau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ krikštatėviu.
Kitas mano žygis buvo į Bijutiškį, kur tuomet tarnavo jėzuitų provinciolas tėvas J. Danyla. Kadangi nuo 1968 metų jau buvau jėzuitas, man, kaip eiliniam draugijos nariui, rūpėjo, kad apie mano darbus žinotų ir jiems pritartų vadovybė. Jam taip pat parodžiau Kroniką. Jis tepaklausė: „O kaip surinksi medžiagą kitam numeriui?“
Atsakymo neturėjau. Todėl pasakiau, jog kitą numerį išleisime tada, kai pavyks surinkti medžiagą, niekam neįsipareigoju leisti Kroniką reguliariai, darysime, kaip pavyks – išleisime po poros mėnesių ar pusmečio. Jis pritarė.
Dabar jau buvau ramus, tvirtai žinojau, kad Kroniką leidžiu ne todėl, kad man tai patinka, bet kad šiam sumanymui pritaria ir vyskupas, ir provinciolas.
Grįžau į Kauną ir kartu P. Plumpa tą numerį pertvarkėme, palikome tik faktinę medžiagą, o prie žodžio „Kronika“ dar pridėjome „Lietuvos Katalikų Bažnyčios“ ir dienos šviesą išvydo pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris.
Visi darbai buvo baigti 1972 metų vasarį, bet įrašiau kitą numerio išleidimo datą – kovo 19 d. Tai padariau kunigo J. Zdebskio garbei, kuris tuo metu už vaikų katechizaciją buvo nuteistas ir kalėjo lageryje. Be to, mano globėjas yra šv. Juozapas.
P. Plumpa pažadėjo „Era“ kopijavimo aparatu padauginti kiekvieno numerio po 100 egzempliorių. Visi supratome, jog tai mažas tiražas, kaip ir tai, jog didesniu platinti leidinio Lietuvoje nepavyks.
Tačiau svarbiausias tikslas buvo, kad Kronika pasiektų Vakarus. Kelias ten buvo vienas – per Maskvoje reziduojančius užsienio šalių diplomatus ir žurnalistus. Tie žmonės buvo pakankamai drąsūs (diplomatus dar saugojo ir diplomatinis imunitetas), kad susitiktų su disidentais ir pergabentų informaciją per sieną apie tikinčiųjų persekiojimus.
Pirmąjį Kronikos numerį į Maskvą vežė P. Plumpa ir perdavė Maskvos disidentams. Tuomet žinojau tik vienintelį adresą – Čikagoje leidžiamo lietuvių laikraščio „Draugas“. Jį ir užrašiau. Maždaug po dviejų mėnesių per radiją išgirdome, kad gautas pirmas numeris.
Labai džiaugėmės. Pamenu, jausmas buvo tarsi švęstume antras Velykas, nes supratome, kad tikslą pasiekėme: tai, kas vyksta Lietuvoje, užfiksuota, perduota ir paviešinta. Beliko rinkti medžiagą toliau. O tai nebuvo lengva, nes daugelis žmonių nepasakojo apie patiriamą diskriminaciją bei neteisingumą, nes baiminosi dar didesnio persekiojimo. Kokiems penkiems numeriams informaciją surinkti buvo labai sunku. Bet kai Kronikos tekstus pradėjo skaityti „Laisvės“, Vatikano radijo laidose, tapo lengviau. Nes kai persekiojamas žmogus jaučia ir mato, kad jis kažkam rūpi, jam daug lengviau ir drąsiau kalbėti apie patiriamą neteisybę.
Taigi, nors pati Kronikos pradžia buvo nelengva, bet, manau, Dievas tą darbą laimino.
