Į Europą atvykę pabėgėliai dažnai yra vieniši ir susiduria su įstatymų sistema, nuo kurios priklauso jų gyvenimas. Sesuo Regina Stallbaumer, SA, du kartus per savaitę vyksta į Eizenhiutenštato pabėgėlių priėmimo centrą, kuriame Jėzuitų tarnyba pabėgėliams (Jesuit Refugee Service, JRS) rūpinasi sielovada. Žmonėms palengvėja, kai su savo baimėmis, liūdesiu ar ilgesiu nelieka vieni, kai gali su kuo nors tuo pasidalinti. Kiek įmanoma, s. Regina informuoja apie galimybes gauti pagalbą, padeda užmegzti kontaktą su įvairiomis institucijomis, palydi žmogų, jam žengiant kitą žingsnį. Ji nuolat mato, kad pabėgėlių gyvybėms kyla įvairių grėsmių net, regis, saugioje vietoje, ir drauge su jais siekia išlaikyti viltį.
Jau daugiau nei 40 metų Jėzuitų tarnyba pabėgėliams visame pasaulyje teikia pagalbą palikusiems savo šalį asmenims. Siekiama palydėti šiuos žmones, paskatinti juos pačius kurti savo ateitį ir ginti savo interesus. Birželio 20 d., minint Pasaulinę pabėgėlių dieną, s. Regina Stallbaumer pasakojo apie Tariqą (vardas pakeistas) ir jo likimą.
„Turime kuo skubiau susitikti. Prašau.“ Tokią žinutę man atsiuntė Tariqas, vaikinas iš Pakistano. Tariqas nori pasikalbėti. Jis kilęs iš musulmoniško krašto. Savo šalyje jis pažeidė šariatą – tenykštes islamo teisės normas, nes jam nepriimtinos kai kurios taisyklės. Skirtinga vertybių samprata suskaldė jo šeimą. Europoje jis tikisi gyvenimo, kuriame būtų gerbiamos žmonių teisės ir saugomas visų žmonių orumas bei laisvė. Tariqas baigė geras studijas, jo studijų draugų yra visame pasaulyje, jie turi puikius darbus, šeimas, jų pragyvenimo lygis aukštas. Tariqas savo laimę bando rasti Vokietijoje. Ne viskas vyko sklandžiai, jis susidūrė su sistema, nepritaikyta tokiems žmonėms kaip Tariqas – jam nėra jokių galimybių būti pripažintam asmeniu, ieškančiu apsaugos. Tariqo situacija man puikiai žinoma, nes dirbu su žmonėmis, kurie gimtosiose šalyse yra išgyvenę baisių dalykų. Bet tai dar nėra „pakankamai blogai“, nes tai, ką jie patyrė, neatitinka Vokietijos prieglobsčio sistemos kriterijų.
Tariqas sukrėstas: jo prieglobsčio prašymas atmestas. Jo šansai labai menki. Tikimybė, kad atsiras nors menka galimybė likti Vokietijoje, beveik nulinė. Tariqas turės grįžti į savo šalį, o to jis net negali įsivaizduoti. Jį pernelyg paveikė patirtas smurtas, pažeminimai ir smūgiai. Per daug gilios žaizdos, sukeltos jį atmetusios šeimos ir neapykantos. Tariqas labai nusivylęs. Regis, nėra jokios išeities. Vėl ir vėl jis atsitrenkia į sieną. Vėl ir vėl yra atmetamas. Jis jaučiasi „nurašytas“ ir, atrodo, susiduria vien su nesupratimu. Savo situacijoje, su savo emocijomis jis paliktas vienas. Tariqas nežino, kuo pasitikėti. Kitas pabėgėlis nurodė kreiptis į mane: „Eik pas sesę Reginą. Su ja galėsi pasikalbėti. Gal ji galės tau padėti.“
Reguliariai susitinku su Tariqu. Mūsų susitikimai priėmimo centro sielovados kambaryje – tai vieta, kur į jį žiūrima kaip į žmogų. Vieta, kur jam leidžiama tiesiog būti ir niekas nesmerkia. Vieta, kur jis gali atvirai pasakoti apie save, kur jo klausomasi. Tariqas balansuoja ant ribos. Jame vėl ir vėl sukyla vidinis skausmas, pažeminimas, diskriminacija, jausmas, kad yra nevykėlis. Jis nori viską mesti, nebenori gyventi. Mūsų pokalbiai Tariqui yra atsvara. Pamažu jis geriau surikiuoja savo mintis, įgauna daugiau jėgų ir stengiasi nepasiduoti. Su teisės konsultantu pasitariame dėl teisinės situacijos. Kitas Jėzuitų tarnybos pabėgėliams konsultantas padeda savo dalykinėmis žiniomis, papasakodamas apie regioną, iš kurio kilęs Tariqas, ir ten vyraujančius santykius. Drauge svarstome, kokiu būdu jis galėtų įsitvirtinti ir kur jam gali būti suteikta pagalba.
Viskas užtrunka. Ir aš neskubinu Tariqo, kuris keliauja savo tempu. Kartais man atrodo, kad žengiame vieną žingsnį į priekį ir du atgal. Bet, nepaisant visko, pokytis vyksta. Pamažu Tariqas aiškiau pamato situaciją, ilgainiui atsiveria galimybių, galinčių jam grąžinti ateities perspektyvą. Padedu susisiekti su kitomis institucijomis, kurios galėtų padėti stabilizuoti psichinę Tariqo būklę ir planuoti jo ateitį. Dar neaišku, kaip toliau klostysis jo gyvenimas. Dar reikia padaryti daugybę žingsnių. Neaišku, ar viskas pavyks taip, kaip tikimės. Ir neaišku, ar Tariqui pakaks vidinių jėgų būsimiems žingsniams. Aš esu vienintelis žmogus, su kuriuo jis kalba apie savo tikėjimą, abejones dėl islamo, savo susidomėjimą krikščionybe, klausimus, susijusius su gyvenimu ir mirtimi, gilias dvasines patirtis, teikiančias jam stiprybę ir neleidžiančias pasiduoti. Ant sielovados kambario stalo stovi žvakė, o ant žvakidės – užrašas: „Išlaikyk gyvą viltį.“ Tikiuosi, kad kada nors išsipildys tai, kai vieną brangią akimirką Tariqas suprato: „Noriu imti gyvenimą į savo rankas. Manęs laukia ateitis. Surasiu išeitį iš šios sunkios situacijos. Nesu vienas. Dievas yra su manimi ir jis nori, kad gyvenčiau.“
S. Regina Stallbaumer, SA
S. Reginos Stallbaumer, SA, veiklą finansuoja Giorlico vyskupijos Bonifaco asociacija ir Jėzuitų tarnyba pabėgėliams. Esame dėkingi už bet kokią paramą sesers Reginos sielovados tarnystei.