Vokietijos kanclerė Angela Merkel, spalio pradžioje lankydamasi Romoje, susitiko ne tik su popiežiumi, bet ir su Vokietijos jėzuitu t. Hansu Zollneriu, SJ, vaikų apsaugos Katalikų Bažnyčioje pradininku. Šis susitikimas įvyko kaip tik tą savaitę, kai Prancūzijoje buvo paviešinti nauji seksualinio išnaudojimo atvejai. Vokietijos radijui „Domradio.de“ t. Zollneris davė interviu apie Merkel vizitą Vaikų apsaugos centre, įsikūrusiame Romoje.
Hansas Zollneris yra Antropologijos instituto ir tarpdisciplininių žmogaus orumo ir pažeidžiamų asmenų apsaugos studijų (IADC) vadovas.
DOMRADIO.DE: Kaip praėjo susitikimas su Angela Merkel?
Hansas Zollneris, SJ: Federalinė kanclerė atvyko pasikalbėti apie darbą, kurį vykdo Antropologijos ir pažeidžiamų asmenų apsaugos institutas. Kalbėjomės apie mūsų parengtas programas. Ji parodė didelį susidomėjimą, be kita ko, ir tuo, kas mums kelia sunkumų, ypač kalbiniais, kultūriniais, tarpdisciplininiais aspektais. Ji įvertino mūsų darbą. Pasakė, jog tiki, kad mūsų institutas labai prisideda prie pasitikėjimo Bažnyčia išsaugojimo.
Taip pat kalbėjomės ir apie spręstinus dabarties klausimus. Apie elgesį su nukentėjusiaisiais ir skriaudos įveiką, apie tai, kaip mes Bažnyčioje galime puoselėti teisės kultūrą, tai reiškia – kad dalykai, kurie turėtų vykti, būtų užbaigiami, ir kaip taikyti vienodus kriterijus. Įvertindami ir tai, kaip elgiamasi su vyskupais, kurie padarė teisinius nusižengimus ar aplaidžiai elgėsi atlikdami savo pareigas.
DOMRADIO.DE: Romoje daug vietų, kurias kanclerė būtų galėjusi aplankyti. Kaip vertinate tai, kad ji aplankė būtent Jus?
Zollner: Kanclerė mums pasakė, o vėliau ir viešai paskelbė, kad norėjo mus palaikyti, išreikšti ir parodyti pagarbą mūsų darbui. Taip pat perduoti, ko politikai ir visuomenė tikisi iš Bažnyčios atitaisant skriaudą ir imantis prevencinės veiklos.
DOMRADIO.DE: Tai įvyko tą savaitę, kai Prancūzija paskelbė šokiruojančius skaičius apie seksualinio išnaudojimo atvejus. Nuo 1950 m. nustatyta 216 tūkst. nukentėjusiųjų. Vokietijoje vykdytas MHG tyrimas [2014–2018 m. Manheimo, Heidelbergo ir Gyseno universitetų mokslininkų projektas dėl seksualinio išnaudojimo Vokietijos Katalikų Bažnyčioje] nustatė tik 3 766 atvejus. Kaip vertinate tokius skirtumus?
Zollner: Tai giliai sukrėtė, sukėlė pasibaisėjimą. Tačiau tokia informacija mane verčia elgtis apdairiai, nes patirtas šokas ir pasibaisėjimas dažnai trukdo padaryti išvadas. Liekame sukaustyti išgąsčio ar apimti pasipiktinimo ir nekeliame klausimų, ką privalu daryti. Kaip patraukti atsakomybėn nusižengusius asmenis? Ir ką daryti, kad padėtis dabar ir ateityje pasitaisytų?
Pažymėtina, kad kiekvienas seksualinę prievartą patyręs asmuo iš tiesų patyrė didelę kančią, todėl jam reikia dėmesio, kurio jis gali ir nori sulaukti. Reikia stengtis, kad tie baisūs skaičiai neužgožtų atskiro asmens, jo šeimos, draugų gyvenimo, aplinkos, kurioje jis užaugo. Deja, taip nutinka, kai išgirstame apie labai didelius skaičius – per juos užmirštame, ką tai reiškia pavieniam asmeniui.
Antra – metodą, kurį taikė Prancūzijos padalinys, komisija, parengusi šį pranešimą, dažnai taiko Pasaulio sveikatos organizacija, siekdama apibūdinti epidemijoms arba nustatyti apytikslius skaičius, kai susiduria su ligomis ir tiksliai nežino, kiek žmonių nuo jų nukentėjo. Tai iš tiesų pripažintas mokslinis metodas, pateikiantis ne tikslius skaičius, o apytikslį vertinimą. Šie apytiksliai duomenys beveik atitinka tikrovę.
Vokietijoje vykdytas tyrimas tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų atžvilgiu rėmėsi atvejais, žinomais teisėsaugai arba užfiksuotais dokumentuose. Tas pats pasakytina ir apie Prancūzijoje atlikto tyrimo dalį, susijusią su kaltinamaisiais, todėl toks didelis skirtumas – apie 3 tūkst. įtariamųjų, 216 tūkst. nukentėjusiųjų nuo dvasininkų ir dar per 100 tūkst. nukentėjusiųjų nuo pasauliečių vykdytos seksualinės prievartos Bažnyčioje.
Šio skaičių skirtumo statistiškai negalima paaiškinti. Tai minėjo ir komisijos pirmininkas. Buvo taikomi du skirtingi statistiniai metodai, kurie, tiesą sakant, ne itin suderinami. Bet jie paliko taip, kaip yra, nes, ypač turint galvoje įtariamuosius, privalu išnagrinėti kiekvieną užfiksuotą ir teismui pateiktą dokumentą. O dėl nukentėjusiųjų žinome, kad daugelis apie tai nenori kalbėti, o kai kurie jau ir nebegali.
DOMRADIO.DE: Apie seksualinę prievartą pranešama pirmuosiuose puslapiuose. Šiame kontekste atsiduria žinia, kad Vaikų apsaugos centras, kuriam iki šiol vadovavote Popiežiškajame Grigaliaus universitete, buvo aukštai įvertintas. Ką konkrečiai keičia šis faktas?
Zollner: Mes pakilome į aukštesnį akademinį lygmenį. Iš centro tapome institutu, todėl galime telkti savo akademinį personalą. Tai dabar nebepriklauso vien nuo manęs, bet labai džiaugiuosi, kad dabar prisijungs ir kiti kolegos arba galės pradėti savo akademinę karjerą, kaip tai įprasta ir kitur.
Aukštesnis akademinis lygmuo reiškia, kad dabar patys galime suteikti akademinius laipsnius. Iki šiol tai buvo įmanoma tik per universitetą. Dabar turime savo laipsnius, juos institutas suteikia baigus apsaugos magistrantūros ir antropologijos doktorantūros studijas drauge su numatytomis specializacijomis. Tai didelis sisteminis žingsnis į priekį, nes dabar galime veikti kaip fakultetas, o tai užtikrina ilgalaikiškumą.
Trumpai apie turinį: mūsų pavadinime nebeliko žodžių „vaikų apsauga“. Tai nereiškia, kad nebedirbame dėl vaikų apsaugos. Vaikų apsauga mums tebėra prioritetas. Tačiau atsižvelgiant į paskutiniųjų metų, ypač pastarųjų ketverių, tendencijas, nebegalima apsiriboti tik vaikų ir jaunimo seksualinio išnaudojimo prevencija.
Po to, kai prieš ketverius metus susidūrėme su MeToo sąjūdžiu, po to, kai popiežius prabilo, kad kunigai seksualiai išnaudoja vienuoles, po to, kai dėl McCarricko atvejo į viešumą iškilo faktai apie seminaristų seksualinį išnaudojimą, po to, kai Vokietijoje ir kitose vokiečiakalbėse šalyse sužinojome apie seksualinį išnaudojimą bažnytiniame gyvenime, piktnaudžiaujant užimamomis pareigomis ir valdžia, privalėjome pažvelgti plačiau, orientuodamiesi ne tik į vaikų apsaugą. Dėl to pradėjome vartoti tokias sąvokas, kuriomis labiau pabrėžiama apsaugos sritis – žmogaus orumas ir pažeidžiamų asmenų apsauga.
DOMRADIO.DE: Ar tai, kad šiai temai skiriamas didesnis dėmesys, aiškintina kaip Vatikano parodytas politinis ženklas?
Zollner: Mūsų institutas pirmiausia yra akademinė įstaiga. Esame universiteto institutas, tai buvo universiteto sprendimas. Tačiau sveikintina, kad ir bažnytinė teisėsauga bei Šventasis Sostas atkreipia dėmesį į tas temas, kurias ką tik išvardijau, jos įgyvendintos ir naujomis bažnytinės teisės normomis. Tai reiškia – kreipiamas dėmesys į pažeidžiamą asmenį (angl. vulnerable persons). Ką tiksliai ši sąvoka reiškia, pamatysime taikydami ją teisėje. Tačiau akivaizdu, kad, kalbėdami apie saugios erdvės sukūrimą, nebegalime apsiriboti vien vaikais ir jaunuoliais.