Jėzuitas ir rokabilis
Keturiasdešimt trejų t. Björnas Mrosko, SJ yra Hamburgo rokabilio stiliaus grupės „18 Miles to Memphis“ būgnininkas. Kunigui tai gana neįprastas hobis.
Esate aistringas būgnininkas. Kada pirmą kartą paėmėte į rankas būgnų lazdeles?
Man buvo maždaug 12 ar 13 metų. Pavyzdžiu sau laikiau Slimį Jimį Phantoną, rokabilio grupės „Stray Cats“ būgnininką. O būgnais pradėjau groti draugo rūsyje. Šiandien namuose groju „Mapex“ būgnais, o grupės patalpose – „Sonor“.
O ką reiškia rokabilis?
Labai paprastai kalbant, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje jauni muzikantai, tokie kaip Elvis Presley's ir Carlas Perkinsas, juodaodžių ritmą ir bliuzą pradėjo derinti su kantri muzika. Taip atsirado rokabilis – muzikos žanras rokenrolo eros pradžioje, nuo kurio, tiesą sakant, viskas ir prasidėjo. Šiandien šį žanrą vadiname roko muzika.
Muzika mane žavi, nes padeda išreikšti ne tik jausmus, mintis, bet ir sukurti atmosferą. Muzika gali mus sujaudinti ir perkeisti. Kiekvienas, kas bent sykį buvo įsimylėjęs, tai žino.
Ar svajojote tapti profesionaliu muzikantu?
Taip, būdamas jaunuolis, – tikrai. Prieš keletą metų su savo ispaniška jaunystės grupe turėjau progą groti „Wild at Heart“ klube Berlyne. Tai yra vieta, kurioje esu klausęsis daugybės koncertų ir kurioje jau seniai labai norėjau pagroti. Šis vakaras išpildė mano jaunystės svajonę. Nesu išskirtinis būgnininkas, veikiau prie instrumento save apibūdinčiau kaip solidų atlikėją. Man tiesiog pasisekė, kad grupėse galėjau groti su labai gerais muzikantais.
Ką apie tai, kad grojate būgnais, mano jūsų broliai jėzuitai?
Mano patirtis rodo, kad jėzuitai neretai didžiuojasi vieni kitais. Kai kurių iš jų gabumai labai įvairiapusiai ir mūsų ordine jie yra palaikomi. Koncertuojant miestuose, kuriuose gyvena jėzuitai, iki šiol visuomet į koncertus ateidavo ir vienas kitas jėzuitas.
O ką grupės nariai mano apie tai, kad esate kunigas?
Iki šiol nė vienoje grupėje tai neturėjo didesnės reikšmės. Mes kalbamės apie muziką ir apie visa kita, apie ką kalbasi draugai. Konkrečios istorijos iš mano darbo su jaunimu ar iš mokyklos yra įdomesnės, nei faktas, kad esu kunigas. Dauguma dalykų, kuriais rūpinamės Bažnyčios viduje, neturi jokios reikšmės mano grupės draugų gyvenime.
Kada stipriau jaučiate Dievo artumą: kai grojate būgnais ar kai aukojate Mišias?
Ieškoti Dievo ir jį rasti visuose dalykuose – tai, bent jau taip suprantu aš, yra Kalėdų ir Eucharistijos mintis. Dievas paliečia ir persmelkia visą pasaulį – kaip tik taip viskas, įskaitant žmogų, yra pašventinama. „Dievas tapo žmogumi, kad aš tapčiau Dievu“, sakė Bažnyčios tėvai. Visi šio pasaulio dalykai yra tik priemonės, galinčios mums padėti kelyje šio tikslo link. Mišios padeda visiškai kitokiu būdu nei kai kurios meno rūšys. Keliauti su draugais ir muzikuoti gali būti nepaprastai jaudinantis dalykas. Tačiau svarbiausias šaltinis man yra kontempliatyvi malda. Tai, ką joje patiriu, formuoja mano požiūrį į pasaulį ir parodo būdą, kaip per jį keliauti.
