• Lina Šalučkienė, GTI direktorė
  • Perkūno namas, kuriame yra įsikūręs Gyvenimo ir tikėjimo institutas
1 / 2

Gyvenimo ir tikėjimo institutas: vienijantis gyvenimą ir tikėjimą

Lina Šalučkienė – Gyvenimo ir tikėjimo instituto (GTI) direktorė, pernai perėmusi šias pareigas. Kokia yra instituto misija? Kaip gimsta instituto programos? Apie tai – pokalbis su naująja instituto vadove.

- Gal galėtumėte trumpai prisistatyti, papasakoti apie savo ankstesnę ir dabartinę profesinę veiklą?

Gyvenimo ir tikėjimo institute pradėjau dirbti visai neseniai, bet per 23-ejus instituto gyvavimo metus esu dalyvavusi ne vienose dvasinėse pratybose, kurios stipriai įtakojo mano gyvenimą.

Dar studijuodama teologiją Vytauto Didžiojo universitete, pradėjau dirbti nevyriausybinėse organizacijose, buvo lemta prisidėti prie pirmojo „Alfa“ kurso Lietuvoje organizavimo ir tolesnio komandų ruošimo. Pamenu, kaip nedrąsiai ir gan įtariai buvo žiūrima į šią naujovę Lietuvoje. Reikėjo išgirsti ne vieną „ne“, kuris nesustabdė, todėl dabar turime visą komandų tinklą.

Paskutinius trejus metus dirbau neuroedukatore ir neuropraktike su grupėmis ir individualiai. Tai gan nauji terminai, tad, jei trumpai, galima pasakyti, kad pagrindinis mano darbas buvo emocinio, socialinio ir dvasinio intelekto stiprinimas. Teologinis išsilavinimas ir žinios, ankstesnė patirtis man padėjo dvasinio intelekto ugdymo srityje.

Gyvenime taip pat esu ir mama, kartu su vyru Skirmantu auginame penkis vaikus. Kai kada sulaukiu klausimų, kaip viską spėju. Tikrai galiu sakyti, kad visko nespėju, nes ir neįmanoma, tačiau visada apsisprendžiu už svarbiausius dalykus ir nuo jų pradedu.

- Neseniai pradėjote vadovauti GTI. Kokią pagrindinę instituto misiją įžvelgiate?

Būna, kad turime geras programas, puikų turinį, bet žmonės neatpažįsta, kad tai gali būti jiems kažkaip naudinga. Manau, kad dauguma krikščioniškų organizacijų nėra visiškai išsprendusios šios problemos. Tai reikalauja keisti mąstymą, o jam pakeisti, kaip žinia, reikia laiko. Visa tai susiję ir su tam tikru vidiniu diskomfortu, kuriam ryžtis reikia pakankamai stiprios vidinės motyvacijos.

Dirbdama neuroedukatore, susitikau su žmonėmis, kurie norėjo išspręsti vieną ar kitą savo gyvenimo problemą. Tie, kuriems dvasingumo sąvoka nebuvo svetima, daug greičiau sugebėdavo atpažinti savo problemą ir pasirinkdavo sprendimo būdą.

Šiandieniniam žmogui labai reikia vėl prisiminti arba naujai išgirsti visa vienijantį pasakojimą apie gyvenimą, atpažinti istoriją, kurioje dalyvaujame. Manau, kad esame kviečiami parodyti dvasingumą, kaip neišsenkantį resursą atstatyti vidinei ir išorinei darnai. Tai didelis instituto veiklos laukas, taip pat ir iššūkis, kaip tai padaryti.

- Tarp GTI bendradarbių – dauguma pasauliečių. Kokius matote pasauliečių įsitraukimo į dvasinį ugdymą, rekolekcijų vedimą ir dvasinį palydėjimą ypatumus? Ar susiduriate su situacijomis, kai žmonėms vis dar autoritetas yra tik kunigas arba vienuolis?

Situacija labai pasikeitė šioje srityje: jei ankščiau dvasingumas atrodė labiau vienuoliams ar kunigams būdinga savybė, tai dabar liberalėjame šioje srityje – dvasingumas tapo atpažįstamas ir pasauliečiuose (juokiasi). O jei rimtai, per dvasines pratybas dalyviai kaip dvasinius palydėtojus mielai renkasi ir pasauliečius. Tačiau vyrams yra ir, manau, bus svarbus dvasinis pokalbis būtent su kunigu ar vienuoliu.

- Kaip atsiranda įvairios GTI siūlomos programos? Kaip atpažįstate vienokių ar kitokių programų, seminarų ar kursų poreikį? Gal gaunate atsiliepimų iš dalyvių?

Labai daug įžvalgų gauname iš dalyvių, kurie pasidalina, kas jiems svarbu. O kai tokių atsiliepimų ne vienas ir ne du, pradedi į tai atkreipti dėmesį, kaip į laiko ženklą. Toliau skiriamas laikas programai sukurti arba analizuoti kitų šalių patirtį ir ieškoti artimiausio lietuviškam kontekstui varianto.

Panašiai gimė kursas „4 žingsniai į darnų bendravimą“, kurio metu dalyviai mokosi priimti ir keisti sudėtingus santykius. Ši programa nesiūlo manipuliacinių technikų, kaip paveikti kito elgesį, bet moko, kaip padėti sau ir kitam tobulėti per šį santykį. Kito elgesio pokytis yra antraeilis ir labai dažnai vienas iš rezultatų.

Kartais sulaukiame klausimų, kodėl jį darome: „Juk šiame kurse nieko nekalbate apie tikėjimą“? Šia tema tikrai yra labai įvairių kursų ir seminarų, tačiau šis labiausiai tiko dėl požiūrio į žmogų. Pagrindiniai kurso principai atitiko krikščionišką žmogaus orumo sampratą – kad kitas žmogus niekada negali būti priemonė mano tikslams įgyvendinti, bet pats žmogus yra tikslas.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×