T. Johannesas Königas, SJ, nuo 2007 m. dirba sielovadininku dviejuose Graco (Austrijos) kalėjimuose. Gavėnios sekmadienį jis pasakoja apie savo susitikimus ir mintis už grotų.
Šiandien yra „Laetare“ sekmadienis, kuris reiškia „Džiūgauk“. Taip vadinamas ketvirtasis gavėnios sekmadienis. Aš grįžtu iš šv. Mišių Graco Kalau vyrų įkalinimo įstaigoje. Prieš tai, 6.15 val., jau buvo šv. Mišios Graco Jakominio įkalinimo įstaigoje. Ten visiems sulaikytiesiems paskiriamas kardomasis kalinimas. Šiose įstaigose gyvena po maždaug 500 kalinių. Jakominio kalėjime taip pat yra ir moterų, ir jaunimo skyrius. Kaip švenčiame džiaugsmo sekmadienį kalėjime? Džiaugiamės, kad kalėjime jau kelias savaites su ribotu dalyvių skaičiumi vėl galime švęsti šv. Mišias.
Raktai rankoje
Jau metus gyvename pandemijos sąlygomis ir bandome apsisaugoti nuo koronaviruso. Vyriausybė, siekdama mus apsaugoti, kuriam laikui uždarė ir mus, ir daugelį kitų dalykų. Tai tam tikra prasme bendra kalėjimo patirtis. Tačiau savo rankose vis dar patys laikome raktus, mūsų prašoma savo noru atsisakyti kontaktų. Kas gi būtų galėjęs įsivaizduoti tokias sąlygas prieš metus? Mūsų nuotaika ne visai džiūgaujanti.
Skausmingos gyvenimo istorijos
Pasirinkau Evangelijos pasakojimą apie aklojo pagydymą (Jn 9) ir skaitinį iš Pirmosios Samuelio knygos su esminiu teiginiu: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį.“ Šis sakinys priverčia mane suklusti. Ką dažnai matau ir girdžiu, kalbėdamas su kaliniu arba jį sutikęs? Čia nemažai skausmingų gyvenimo istorijų apie gilias širdies žaizdas. Taip, yra daug kančios istorijų. Be to, gyvenant kalėjime, be apribotos laisvės, tenka patirti daug paniekos ir pažeminimo. Iš kitų kalinių ir iš personalo. Lygiai taip pat, kaip ir gyvenime, tik būnant kaliniu, negali to išvengti. Negali pabėgti. Taip giedama ir kai kuriose psalmėse, tačiau jos bet kokioje kančioje ragina pasitikėti Dievu, pasakoja apie Jo ištikimybę ir patirtą pagalbą ir taip suteikia paguodos ir vilties.
Kaip apsireiškia Dievas?
O Evangelijoje pasakojama apie ginčą: Ar šis žmogus Jėzus yra iš Dievo, ar ne? Man, kaip sielovadininkui, ypač kalėjime yra svarbu, kaip veikia Dievas, kaip galime tai atpažinti ir kaip Jis mums apsireiškia. Geriausiai to moko Dievo Žodis.
Kiekvienas naujas žmogus kalėjime man yra nauja pažintinė kelionė. Savaime suprantama, jie nekalba mums įprasta bažnytine kalba. Tik vienas kitas gavo religinį auklėjimą, arba jis buvo labai menkas, o tai gali reikšti, kad jų žinios apie tikėjimą ir Dievą yra labai vienpusės. Su „klebonu“ – taip dažniausiai į mane kreipiamasi – jie dažniausiai nėra turėję beveik jokių reikalų. Pirmas kontaktas dažniausiai užmezgamas per nedidelę paslaugą, pvz., davus šiek tiek pinigų, kad galėtų paskambinti ar nusipirkti rūkalų.
Netikėti „nušvitimai“
Manęs kaskart paprašo ir Biblijos. Įvairiausiomis kalbomis. Rūpinuosi, kad kalėjimo bibliotekoje būtų atitinkamos Biblijos. Tada paklausiu, kaipgi jie skaito Bibliją. Dažniausiai atsakymas būna: „Na, nuo pradžių.“ Taip, kaip paprastai skaitoma knyga. Tada pabandau trumpai pristatyti Bibliją, pavyzdžiui, paaiškinti, kad joje yra atskiras psalmynas. Arba pasiūlau perskaityti Evangeliją, kuri man siekia perteikti Jėzaus paveikslą. Tam, žinoma, yra būtina, kad mes suprastume vieni kitus. Kartais tai tikrai sudėtinga, jeigu neturime bendros kalbos. Aišku, sunku susikalbėti ir kituose kalėjimo kasdienybės reikaluose. Dirbant kalėjime nutinka ir „nušvitimų“. Visiškai netikėtų. Vienas pavyzdys: neseniai suimtas aukštą mediko kvalifikaciją turintis pamaldus vyras sėdėjo vienoje kameroje su jaunu narkomanu. Į kalinimo vietą jam buvo leista pasiimti psalmyną, ir jis kartais garsiai meldėsi su psalmėmis. Jo jaunasis bedrakalinys tai girdėjo ir jam pasidarė smalsu. Jis ėmė klausinėti ir tai peraugo į ilgus pokalbius. Argi ne džiaugsmas, kai apie tai išgirsti?
„Aš pasitikiu VIEŠPAČIU. Leisk man džiūgauti ir būti linksmam dėl tavo ištikimosios meilės, nes tu pažvelgei į mano kančią ir pasirūpinai manimi didžiame varge.“ (Ps 31, 7–8)
Žvelgiant į žmones kalėjime, šv. Rašto žodžiai staiga suskamba naujai ir reikšmingai. Jie žadina viltį ir džiaugsmą.
„Ačiū, Viešpatie!“
T. Johannesas Königas, SJ
