T. Aldonas Gudaitis SJ, žurnalas „Jėzuitai“ (2026 1)
Šventajame Rašte, apaštalo Pauliaus Antrajame laiške Timotiejui, rašoma: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojų, kad tie dūzgentų ausyse“ (2 Tim 4, 2–3).
Turbūt sutiksite, kad skelbti Gerąją Naujieną, kalbėti apie Dievo gerumą, džiaugtis Viešpaties artumu jaučiant paguodą, kitiems liudijant apie savo tikėjimą yra lengviau, negu tada, kai patiriame gyvenimo ir tikėjimo iššūkių, sunkumų, kai atrodo, jog Dangus tyli. Ir vis dėlto, ar gali būti, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis Viešpats yra pasitraukęs, nusigręžęs nuo mūsų? Juk Jėzus daug kartų sakė: „Aš pasilieku su jumis per visas gyvenimo dienas.“ Tad ir nelengvais gyvenimo tarpsniais esame kviečiami ieškoti Dievo veikimo, jį atpažinti ir su viltimi bei džiugia ramybe tai liudyti.
Pats Jėzus mums rodo pavyzdį – jis skelbia Gerąją Naujieną, ištikus išbandymui. Turbūt visi prisimenate ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14). Žmogiškai žvelgiant atrodytų, kad pirmoji Jėzaus reakcija turėjo būti nusiminimas, arba jis turėjo imtis kokių nors veiksmų, kad Jonas Krikštytojas būtų išvaduotas iš kalėjimo. Tačiau šio neteisingo įvykio su Jonu Krikštytoju akivaizdoje Jėzus keliauja per Galilėją ir skelbia Gerąją Naujieną.
Deja, kartais man truputį deklaratyviai skamba Šventajame Rašte girdimas raginimas skelbti Gerąją Naujieną. Vis norisi maldoje klausti, kaip konkrečiai ir suprantamai tai daryti? Tam tikro aiškumo šiomis dienomis suteikė pora liudijimų, kuriais noriu su jumis pasidalinti. Abu šie liudijimai yra konkretus Gerosios Naujienos skelbimas mus supančiame pasaulyje.
Prieš pat Naujuosius metus Katalikų radijo „Mažosios studijos“ laidoje žurnalistė per nuotolį kalbėdamasi su apaštaliniu nuncijumi Kijeve arkivyskupu Visvaldu Kulboku jo paklausė: „Ko jūs šiomis dienomis palinkėtumėte sau ir ko pasauliui, kuris, lyginant su Ukraina, gyvena ramiai ir sočiai“? Arkivyskupas Kulbokas atsakė: „Man svarbi šiandien minima šv. Stepono kankinystės diena. Man labai svarbu žvelgti į jo asmenį ir matyti, kaip Kalėdos yra susijusios ir su kankinyste. Netgi atrodo, kad gyvendami karo kenčiančioje šalyje, kaip šiuo metu Ukraina, mes turime malonę giliau suvokti, kas yra Kalėdos. Didžiulė Dievo dovana matyti, viena vertus, žmogišką trapumą, antra vertus, žinoti, kad Jėzus yra ta šviesa, kuri ateina į tamsumą. Tai siejasi ir su kankinio šv. Stepono asmeniu, kaip minėjo popiežius Leonas savo žinioje Taikos dienos proga, cituodamas vieną iš šv. Augustino kalbų: kas labiausia kenčia dėl karo? Ne karo auka. Labiausia kenčia tas, kuris sukelia karą. Kaip šv. Steponas meldėsi už jį žudančius žmones, tarp kurių buvo ir Saulius – būsimasis apaštalas Paulius, taip ir aš karo metu linkiu sau ir ukrainiečiams nepamiršti, kad ne karo auka yra blogiausioje pozicijoje, bet karą sukeliantieji – šiuo atveju tai būtų Rusijos vadovybė. Tad meldžiamės už tuos mūsų brolius, kurie, deja, šiuo metu nesupranta, kas yra taika.“
Kitas liudijimas – popiežiaus Benedikto XVI mintys, kaip skelbti Gerąją Naujieną, t. y. gyventi džiugiai tada, kai gyvenimas pasidaro ypač slegiantis dėl karo sukeltų nesibaigiančių sunkumų. Knygoje „Žemės druska“ jį kalbinusiam Peteriui Seewaldui Benediktas XVI atsako taip: „Klaidingas įsitikinimas, kad džiaugdamasis žmogus esąs nesolidarus su kenčiančiais, kurių tiek daug. Tikrai negaliu džiaugtis, mano sau jis, tokiame pasaulyje, kuriame tiek vargo ir neteisingumo. Galiu tai suprasti. Taip manyti verčia moralinė nuostata. Vis dėlto ši laikysena klaidinga. Mat pasaulis netampa geresnis, kai jame nelieka džiaugsmo, ir, priešingai, džiaugsmo praradimas dėl to, kad esama kančios, nepadeda kenčiantiems. Netgi atvirkščiai, pasauliui reikia žmonių, kurie atranda gėrio, džiaugiasi juo ir dėl to išdrįsta jį priimti. Taigi džiaugsmas neatsiriboja nuo solidarumo. Jei džiaugsmas doras, jei jis ne egoistinis, jei kyla iš gėrio patyrimo, jis sklinda. Man visada krenta į akis, kad vargšų kvartaluose, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, daug daugiau besišypsančių, džiugių žmonių negu pas mus. Matyt, ir vargdami jie dar tebejaučia gėrį, o jo laikydamiesi, gali išsitiesti ir pasisemti jėgų. Šiuo atžvilgiu mums būtinas pirmapradis pasitikėjimas, galiausiai suteikiamas vien tikėjimo, kad iš esmės pasaulis geras, kad Dievas šalia ir jis geras, kad gera gyventi ir būti žmogumi. Iš to randasi ir drąsa džiaugtis, o ji, savo ruožtu, garantuos, kad ir kiti galės džiaugtis ir priimti Gerąją Naujieną.“
Savęs klausiu, ar aš jau esu gavęs šią dovaną iš Viešpaties? Jeigu ne, ar noriu jos Dievą prašyti? Nes turėdamas tokią dovaną ir malonę, savo seserims ir broliams padėsiu gyventi ir patirti gyvenimo džiaugsmą tokiame pasaulyje, koks jis dabar yra.
