Gabrielius Zaveckas SJ: kartais Dievo planas yra geresnis nei mūsiškis

Liepos 20–24 dienomis vyko MAGIS piligriminis jaunimo žygis Radau tą, kurį myli mano širdis (Gg 3, 4). Jaunieji piligrimai, lydimi jėzuitų Manto Milerio, Algimanto Gudaičio, Gabrieliaus Zavecko ir eucharistietės sesers Marijos Marozaitės, pėsčiomis keliavo nuo Kauno iki Šiluvos. Gabrielius Zaveckas SJ dalijasi savo įspūdžiais.

Sesuo Marija Marozaitė SJE jau pasidalijo straipsniu, gerai apibūdinančiu mūsų kartu išgyventas patirtis. Šis trumpas tekstas – savotiškas tęsinys, praplečiant ar papildant sesers Marijos įspūdžius.

Viso žygio metu vyravo džiugi nuotaika. Kartais, atėję į vaizdingą vietą, sumanydavome pasidaryti bendrą nuotrauką. Kartais žygiuodami dainuodavome liaudies dainas ar melsdavomės. Jei kurį dalyvį ar dalyvę, einančią paskutinius tą dieną numatytus kilometrus, užklupdavo nuovargis, kiti jį ar ją pakalbindavo, kad nereiktų galvoti apie kojas ir žiūrėti į žemę, bet būtų galima mąstyti apie atostogas, svajones, krepšinį ir žvelgti pirmyn. Be to, žygiuojant norėjosi gerte sugerti lietuvišką kraštovaizdį: miškus, laukus, trobesius ar matyti iš lėto artėjančio miestelio, kuriame turėsime pertraukėlę, bažnyčios bokštus.

Man, kaip skautui, labai smagu, kad dalyviai pamėgo savo pačių iš lazdyno išsidrožtas lazdas. Pirmąją dieną gal trys iš jų klausė: „Kam tau lazda? Nori kietas atrodyt?“ Tikrai, iš pirmo žvilgsnio žygiuoti su lazda gali atrodyti labiau keista negu kieta... Bet ji praverčia dėl praktinių sumetimų: ypač einant ilgesnį laiką su kuprine, didelis palengvinimas yra kūno svorį remti ne tik į du taškus (pėdas), bet ir į trečią. Jau trečią piligrimystės rytą tuo buvo įsitikinę ir kiti: eidamas piligrimų priekyje, atsigręžiau atgal ir maloniai nustebau, išvydęs bent 8 žmones, žygiuojančius su lazdomis. Žygio metu jos ne tik tapo praktiniu ramsčiu, bet ir skatino kūrybingumą, ne vieną pajuokavimą ar net savotiškus ritualus: atėję murzini į svetingus, švarius namus, ieškodavome, kur tvarkingai sustatyti lazdas, o piligrimystės pabaigoje vienas dalyvis kitų paprašė palikti savo parašus ant savo „palydovės“ ir parsivežė ją namo kaip prisiminimą.

Paskutinį vakarą ypač aiškiai išgyvenau, kad kartais Dievo planas yra geresnis nei mūsiškis. Nakvynės vietoje buvau iki dalyvių atvykimo ir turėjau viziją, kad suspėsiu paruošti vakarienę dar iki jiems pasirodant bei pasitikti piligrimus lyg koks namų gaspadorius. Dėl techninių kliūčių to padaryti nepavyko ir vakarienę turėjome ruošti kartu. Bet... tai buvo be galo smagu! Kiekvienam užteko darbo: kas svogūnus pjaustė, kas morkas skuto, kas spirgus čirškino keptuvėje, o kas ruošė tešlą pyragui... Po valandėlės kiekvienas galėjo pasidžiaugti savo... o gal būtų teisingiau sakyti, komandinio darbo vaisiais. 

Belieka pasidžiaugti, kad piligriminis žygis iš Kauno į Šiluvą turėjo labai sveiką įvairiopą balansą: tarp fizinio nuovargio bei gamtos vaizdų žygiuojant ir patogumo atvykus į nakvynės vietas; tarp maldos bei rimtų diskusijų ir žaidimų bei humoro; tarp džiaugsmo, kad buvo, ir vilties, kad piligrimystės metu patirtiems įspūdžiams dar bus progų atsinaujinti, o žygio metu užsimezgę draugystės tęsis ir žygiui praėjus.