Kodėl visuomenės žaizdos pirmiausia atsispindi Bažnyčioje?
Nuo 2001 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra minimi atvejai, kai kunigai seksualiai išnaudojo vaikus. Imta vis dažniau kalbėti ir viešinti vieną po kito vaikų išnaudojimo detales, atvejus ir taip parodyti neva tikrą Katalikų Bažnyčios veidą. Vienas po kito iškilo vis daugiau atvejų ir kitose pasaulio šalyse: Airijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje ir kitose valstybėse. Visuomenė ėmė diskutuoti, smerkti ir kaltinti Bažnyčią, neva deklaruojančią gyvenimo pilnatvę, bet iš tiesų esant nuodėmingą, griaunančią ir kaip kitaip iškreipiančią tą gyvenimą. Viena iš pirmųjų žiniasklaidos priemonių buvo BBC (D. Britanijos nacionalinis transliuotojas), kuris publikavo nemažai straipsnių apie kunigus, vyskupus ir Bažnyčią bei jos klaidas. Nemažai žmonių net ėmė palikti Bažnyčią, dauguma suabejojo ar atsižadėjo savo tikėjimo. Tai įvyko taip staiga, kad atrodė, jog atsižadėti tikėjimo yra taip paprasta, kaip pakeisti greitojo maisto restoraną, atsiradus šalia naujam.
Žinoma, tam yra daug priežasčių, aš manau, kad tai buvo tam tikras krikščionių atsakas į įvykius Bažnyčioje. Bet ar jis nebuvo skubotas? Neneigiu, kad daugumoje tų atvejų epicentre kunigai buvo arogantiški, išpuikę ir pamiršo tikėjimo deklaruojamas tiesas, o nusakyti skausmą, kurį patyrė aukos, yra sunku. Kita vertus, pabandykime atsakyti į šį klausimą, žvelgdami į mus pačius ir į mūsų visuomenę.
Galiu teigti, kad visuomenės žaizdos, ypač tikintiesiems, pirmiausia ir pasireiškia Bažnyčioje, tai yra vadinamojoje terpėje, kur žmogus semiasi tikėjimo, meilės ir vilties savo gyvenimui. Būdami žmonės ir pasitikėdami dieviškąja apvaizda, tampame tikėjimo liudininkais ir skelbėjais Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Kaip skelbia Vatikano II Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis.“ Raginimas būti Dievo įrankiu tampa mums kertinis, kaip tik todėl Bažnyčia, atstovaudama tikėjimo tiesoms ir meile Dievui visuomenėje, krizės ir konflikto atveju atsiduria aklavietėje, nes pati yra raginama atnaujinti jos pačios deklaruojamą tikrovę.
Taip, Bažnyčia iš tiesų yra Kristaus įsteigta ir globojama, bet mes, esantys Kristaus Bažnyčios nariai, būdami laisvi ir dėl dažnai neaiškių priežasčių nusikalstame šiai dieviškai prigimčiai, atskleisdami savo silpnybes, pagundas ir nuodėmes. Todėl tai ypač atsispindi Bažnyčios viduje, nors labai dažnai yra toleruojama arba pateisinama kitose visuomenės struktūrose. Imkime pavyzdį, kurį aš jau minėjau, apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Pedofilija, seksualinis išnaudojimas, priekabiavimai nėra tik Bažnyčios problema, tai visos visuomenės problema, kuri mus persekioja nuo antikos ir senovės Romos laikų.
Dauguma sociologų sutiktų su manimi, kad vaikų seksualinis išnaudojimas labai dažnai pasitaiko šeimose, gydymo ar švietimo įstaigose. Štai Olandijoje paviešinus kunigų seksualinius skandalus, netrukus imta žvalgytis ir į kitas įstaigas. Buvo pradėta atskleisti daugybę atvejų, susijusių su vaikų išnaudojimu valstybiniuose vaikų namuose ir mokyklose. Dauguma jų nieko bendro neturėjo su Bažnyčia, todėl teigti, kad tai yra tik pačios Bažnyčios problema, klaidinga.
Kitas atvejis, kurį minėjau, kad pati BBC televizija, taip aršiai puolusi Bažnyčią, ilgą laiką nepastebėjo, jog pagrindiniame televizijos laidų pastate buvo prievartaujami vaikai. Kaip cituoja vienas šaltinis: „Kaltinimai dėl lytinio išnaudojimo, siejami su BBC žvaigžde Jimmy Savile’iu, nugramzdino Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją į didžiausią krizę per pastaruosius 50 metų, perspėjo vienas įtakingas reporteris. Britanijos policija, tirianti pareiškimus dėl ekscentriškos žvaigždės, penktadienį nurodė, jog užregistruota jau iki 200 potencialių aukų.“ Dauguma iš šių nusikaltimų buvo slepiami, nors apie juos žinojo BBC televizijos vadovai. (Kauno diena, 2012-10-22)
Tokių atvejų galime vardyti begales, bet pagrindinė mintis, kurią noriu perduoti, yra tai, kad mes, žmonės, esame sutrikę, nebeskiriame ir neatpažįstame, kas yra žmogiška ir priimtina visuomenėje. Taigi išeina taip, kad vyrauja kova tarp tam tikrų vertybių, ir pagrindinis veiksnys čia yra kaltė: kas yra kaltesnis, kuris daugiau nusižengė? Viena pusė kaltina kitą pusę, ir ši įtarimų ir kaltinimų banga neatslūgsta. Atsakymas gali būti labai paprastas, taigi, smerkdami kitą, smerkiame save pačius, nes negalime pripažinti, jog esame kalti, tai yra nepriimame ir nepripažįstame patys klydę.