1 / 6

Esenas – gyvenimas su pabėgėliais

Išskirtiniai vyrų bendro gyvenimo namai

Kiekvienas, kuriam yra tekę gyventi kartu su kitais, žino, kokie klausimai bendrame būste yra svarbiausi: Kodėl niekas nesilaiko valymo grafiko? Kas vėl pamiršo išnešti šiukšles? Kodėl tiesiog neįmanoma išvengti chaoso šaldytuve?

„Šie įprasti, kasdieniški klausimai nesvetimi ir mums“, patvirtina t. Ludgeris Hillebrandas (Ludger Hillebrand). O juk šie dešimties žmonių bendro gyvenimo namai tikrai nekasdieniški: sename klebonijos name Esene 58 metų jėzuitas gyvena kartu su kitu jėzuitu t. Lutzu Mülleriu (Lutz Müller) ir aštuoniais pabėgėliais. „Abuna Franso“ namai (vok. Abuna-Frans-Haus) – tai Jėzuitų tarnybos pabėgėliams (JRS) 2017 metais pradėtas projektas. „Mūsų aštuoni gyventojai yra kilę iš Sirijos, Libano, Somalio, Gvinėjos ir Kongo“, pasakoja t. Hillebrandas. „Norintiesiems gyventi su mumis keliame dvi sąlygas: pirmiausia, prisidėti prie mūsų vyriško namų ūkio, taigi valyti, eiti apsipirkti, grėbti lapus, pjauti žolę ar atlikti kitus būtinus darbus. Antroji sąlyga – tai religinė tolerancija. Tai mums labai svarbu, nes pas mus gyvena skirtingų konfesijų musulmonai ir krikščionys, ir jie visi turi atrasti čia savo tėvynę. Anksčiau dėl to yra kilę sunkumų, bet su dabartiniais gyventojais sekasi puikiai.“

„Aš matau tik žmones!“

Svetingumo bendruomenė pavadinta t. Franso van der Lugto (Frans van der Lugt) vardu. Šis iš Nyderlandų kilęs kunigas ir psichoterapeutas, būdamas jaunu jėzuitu, išvyko į Siriją. Ten savo gyvenimą skyrė jaunimo palydėjimui ir tarpreliginiam dialogui. Per Sirijos karą jis liko su kenčiančiais gyventojais apsuptame Homse ir buvo ten nušautas 2014 metais, būdamas 75-erių. „Sirijoje jis buvo gerai žinomas kaip taikos ir tarpusavio supratimo nešėjas“, sako t. Lutzas Mülleris. „Vienas iš jo šūkių: „Aš nematau nei krikščionių, nei musulmonų, aš matau tik žmones!“ Toks leitmotyvas labai tinka mūsų „Abuna Frans“ namams! „Abuna“ – tai tiesiog arabiškas žodis, reiškiantis tėvą.“

Pabėgimas nuo skurdo

Moussa Kaba yra vienas iš „Abuna Frans“ namų gyventojų. 22 metų jaunuolis savo gimtąją Gvinėją vakarų Afrikoje paliko prieš penkerius metus ir klaidžiais keliais prasibrovė iki Europos. „Mano mama ir keturi broliai ir seserys vis dar gyvena ten“, pasakoja jis. „Savo gimtinėje neturėjau jokių perspektyvų. Karo pas mus nebuvo, bet visur vyravo skurdas. Dar ir šiandien Gvinėjoje jaunimas praktiškai neturi darbo ir ateities.“ Tai, kad „Abuna Frans“ namuose jam pavyko surasti naujus namus, jis laiko didele dovana: „Dievas padeda visur. Esu labai patenkintas savo gyvenimu Vokietijoje ir dėkingas už bet kokią pagalbą!“ Moussa Kaba per šį laiką sėkmingai įgijo kepėjo specialybę ir dirba Diuseldorfe.

Naujienlaiškis